Darai ir padarai
Kol kiti skundžiasi nuovargiu ir laiko stoka, aktorius, režisierius ir laidų vedėjas A. Žiurauskas gyvena pagreitintu režimu. Pastarieji metai jam atnešė gausybę kūrybinių iššūkių ir atsakomybių, bet buvo šykštūs kokybiško miego.
„Gal 5–6 valandos per naktį“, – paklaustas, ar toks menkas poilsis nepakenkė darbingumui, A. Žiurauskas šyptelėjo. Norėdamas išvardyti, kiek padarė per 2025-uosius, jis esą užtruktų ne vieną valandą. Dar bene tiek pat laiko sugaištų pasakodamas apie tai, kas laukia 2026-aisiais.
„Praėjęs sezonas man padovanojo Karalių Lyrą, miuziklą „Sugar“. Tiek vienas, tiek kitas normaliai gyventi pradėjo 2025-aisiais. „Domino“ teatras pristatė naują sezono premjerą – komediją „Mama mūsų lovoje“. Aš ją režisavau. Dirbau ir su televiziniu projektu „Išsipildymo akcija“, – vardydamas lenkė pirštus A. Žiurauskas. – Tais pačiais metais sužinojau, kad tapsiu „Kėdainiai – Lietuvos kultūros sostinė“ režisieriumi. Kartu su komanda kūrėme, darėme ir tikimės, kad padovanosime išskirtinį reginį, kokio Lietuvoje nėra buvę. Patys džiaugiamės tuo, ką sugalvojome. Kitąmet vyks ir Lietuvos vaikų dainų šventė, prie kurios dirbu. Kaip viską spėju? Kuo daugiau apsiimu, tuo daugiau padarau. Vienas darbas dovanoja kitą, šis – naujus žmones. Taip plečiasi pažįstamų ratas.“
Pastabos dėl strategijos
Kiek kartų į publiką žvelgė nuo scenos, A. Žiurauskas šiemet neskaičiavo. Užtat greit atsakė, kiek kartų sėdėjo žiūrovo kėdėje.
„Gėda pasakyti, bet per savo užimtumą nebuvau jokioje premjeroje. Aš tik girdžiu, kaip laužomos ietys dėl „Lietuviškų Vėlinių“ ir bijau, kad man nuėjus į spektaklį, scena su vėliavos deginimu jau bus išimta. Jei atvirai, man neramu, kad kiekvienas internetinis komentatorius turi galią kažką pakeisti. Didžiausia valstybės problema – kai neraštingi žmonės pradeda aiškinti raštingiems“, – pasiteiravus apie bendrą Kauno kultūrinį foną 2025-aisiais, A. Žiurauskas greitai įsitraukė į diskusiją. Kaunas esą visada buvo ryškus ir tai nėra vien tik „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ projekto palikimas. Tai ilgametis įdirbis.
„Paprasčiausiai, mes visada turėjome daug teatrų, daug kuriančių žmonių. Vienintelis dalykas, ko trūksta Kaunui – tai normali galerija. – Akimirką pagalvojęs, A. Žiurauskas pridūrė: – Žinoma, pasigendu ir kultūros strategijos. Tai yra opus ir skaudus klausimas, nes iki šiol sunku sutarti, kas ją turi formuoti. Mano giliu įsitikinimu, kultūros formavimas – nėra politikų reikalas.“
Kultūra negali būti trumpalaikių sprendimų ir greitų politinių dividendų įkaitė. Tai procesas, reikalaujantis nuoseklumo, pasitikėjimo kūrėjais ir ilgesnės perspektyvos. Jeigu kas ketverius metus viską perrašome iš naujo, nebelieka nei krypties, nei stuburo. Tada kultūra tampa tik dar viena eilute biudžete, o ne gyvu organizmu. Tai, anot A. Žiurausko, galioja ne tik Kaunui. Problema – visuotinė. Politikai turi dalyvauti procese, tačiau galutinį sprendimą turi priimti savo srities specialistai – menininkai, kultūros lobistai, kultūros funkcionieriai.
„Visi tie, kurie supranta, kokią naudą tam tikras renginys ar objektas duos ne šią akimirką, bet po kokių dešimties metų“, – menininkas neabejojo, kad šiųmečiai įvykiai parodė esamą situaciją.
Nenoriu aš čia taip tėkšti, bet žmogus žiūri į savo kiemą ir lėkštę. Kovoti už laisvę ilgesnį laiką yra sunku.
Netradicinis palinkėjimas
Daugiau nei prieš du mėnesius per visą Lietuvą nuvilnijo įspėjamasis kultūros bendruomenės ir aktyvių piliečių streikas, kuriuo buvo nepritariama Kultūros ministerijos perdavimui „Nemuno aušros“ partijai. Protestui susibūrė ir Kaunas. Tūkstantinė minia su menininkais ir A. Žiurausku priešakyje spalio 5-ąją rinkosi prie Ąžuolyno bibliotekos. Iš ten juoda juosta užklijuotomis nosimis keliavo Vienybės aikštės link.
„Iškart noriu pasakyti, kad čia buvo ne mano idėja. Nenoriu prisiimti svetimų laurų. Viskas prasidėjo nuo Agnės Pinigienės ir Gedimino Banaičio-Skrandžio. Aš daviau kelis organizacinius patarimus, o paskui buvau tas didysis rėksnys“, – A. Žiurauskas neslėpė apmaudo, kad dėl darbų ruporą iš rankų teko greit paleisti. Darbai koją pakišo ir gruodžio 9-ąją. Kai tūkstančiai žmonių rinkosi Vilniuje prie Seimo rūmų, aktorius vaidino Kalėdų Senelį Kauno valstybiniame lėlių teatre.
Nors nebuvo su bendraminčiais, A. Žiurauskas įsitikinęs, kad ir be jo buvo nuveiktas nemenkas darbas.
„Tu supranti, kad esi ne vienas. Mobiliųjų ryšių operatoriai užfiksavo, kad tą dieną susirinko apie 40 tūkst. žmonių. Jėga, kuri galėtų nušluoti visas partijas. Svarbiausia, kad susirinko vieši žmonės, nuomonės formuotojai. Kalbu ne apie „influencerius“. Prie Seimo atėjo kultūros atstovai, laidų vedėjai. Tie, kurie ir mažuose bendravimo ratuose, ir dideliuose burbuluose turi svarų žodį ir gali nuteikti visuomenę“, – žinomas kaunietis lenkė galvą prieš tuos, kurie tęsia kovą, reikalaujančią didelių pastangų ir pasiaukojimo. Sovietų laikais stoti prieš sistemą buvo paprasčiau, nes nebuvo ką prarasti. Dabar, kai esame sočiosios Europos dalis, kai gauname gana gerus atlyginimus ir turime socialines garantijas, kovoti yra kur kas sudėtingiau.
„Nenoriu aš čia taip tėkšti, bet žmogus žiūri į savo kiemą ir lėkštę. Kovoti už laisvę ilgesnį laiką yra sunku. Karolis Kaupinis ir Gintarė Masteikaitė aukoja savo karjeras ir laiką dėl mūsų laisvės. Tiesą pasakius, jiems reikėtų mokėti algas už tai. Nes būtent jie yra tie lobistai, kurie duoda antausį po antausio valdantiesiems ir, besdami pirštu, sako: „jūs meluojat!“, – padėka kovotojams ir linkėjimu skaitytojams pokalbį užbaigė A. Žiurauskas. – Tegul būna priešlaikiniai rinkimai. Taip, linkiu būtent jų.“
Naujausi komentarai