„Akli“ ir apglėbti pasiruošusi jų tamsa

Su Kristijonu Valančiumi (vokalas, gitara), Benu Kalinausku (bosinė gitara) ir Jokūbu Andriuliu (būgnai) kalbamės apie greitą startą, jaunos grupės marškinėlius, drąsiai nagrinėjamas tamsias temas ir antrąjį jų albumą „Refleksija“.

– Debiutinis albumas „Taika“ buvo labai gerai priimtas, grupę gyrė Benas (Benas Aleksandravičius iš „ba.“) ir iškart įšokote į dideles festivalio „Popskull“ ir „Vasaros terasos“ scenas. Tai puiki pradžia, bet ir nemenkas iššūkis. Nebuvo nedrąsu?

Kristijonas: Žinoma, buvo, nes viskas labai greitai tapo rimta. Jaudinausi prieš pirmuosius koncertus, bet per trumpą laiką pavyko visai gerai pasiruošti.

Jokūbas: Padėjo tai, kad mes anksčiau ilgą laiką grojome kituose projektuose, daug koncertų vyko mažesnėse scenose.

Kristijonas: Mes ketverius ar penkerius metus grojome Kaune kaip kita grupė...

Benas: O pradžioje buvome iš kelių skirtingų grupių, tad sceninės patirties buvo, bet ne dirbant prie šio projekto. Tiesiog reikėjo greitai ir gerai pagroti grupės „Akli“ kūrybą.

Jokūbas: Neplanavome taip greitai pradėti groti šių dainų...

Benas: Dainos surezonavo žmonėms, mus pakvietė groti koncertuose ir reikėjo greitai pasiruošti.

Asmeninio archyvo nuotr.

– Jus vadina „Solo ansamblio“ roko versija, kiti – „ba.“ inspiruota jauna grupe, treti įžvelgia „Joy Division“ įtakų. Ar jums svarbu šie palyginimai?

Kristijonas: Manau, iš muzikos visi pasąmonėje tikisi tam tikro stabilumo ir galbūt todėl bando įsprausti į kažkokius žanrus. Aš norėčiau kuo daugiau idėjų ir dalykų įpinti į mūsų muziką. Šie palyginimai yra faini, nes mums patinka šios grupės ir atlikėjai, bet stengiuosi nekreipti dėmesio. Tai tiesiog žmonių kuriamos asociacijos su muzika, kuri jiems patinka, bet tikiuosi, kad kažkada padarysime kažką tokio, jog sakys – „Čia „Akli“ ir tas kitas bandas skamba kaip „Akli“ .

– Kaip manote, ar „Akli“ jau išaugo tuos jaunos grupės marškinėlius ir atradote savo unikalų skambesį?

Kristijonas: Ieškoti savo skambesio galima ilgus metus ir, aišku, jis keičiasi, kol atrandama kažkas visiškai savito, tačiau nežinau, ar mes jau išaugome tą jaunos grupės etiketę. Kai rugpjūtį išleidome albumą „Taika“, pagrojome gal tris rimtesnius koncertus ir viskas vėl užsidarė. Esam švieži, bet turime patirties, ir būtent tai padėjo mums perlipti tą barjerą. Žinojome, ką norime daryti ir kaip tai padaryti gerai.

– O kokie tikslai buvo pradžioje? Sakėte, nesitikėjote, kad viskas taip greitai taps rimta...

Kristijonas: Mano pirmas tikslas buvo, aišku, išleisti albumą, o paskui kažkada jį pagroti gyvai. Kai viskas prasidėjo, vyko koncertai, nebebuvo laiko galvoti apie kitus siekius. Tiesiog darai, ką reikia daryti. Pakvietė koncertuoti ir groji, nes smagu groti, o kai jau užsikūrė, tai viskas ėjo iš inercijos.

Benas: Sugalvojome parašyti „Popskull“ ir „Devilstone“ organizatoriams, ar galėtume pagroti, visiškai nesitikėdami, kad mus priims... Rašėme dėl abiejų grupių. Pasirinko grupę „Akli“, o mes dar nelabai mokėjome groti šią medžiagą. Pasiruošėme per tris savaites.

Asmeninio archyvo nuotr.

– Jūsų pirmasis albumas kalba nerimo, pykčio, atvirumo ir baimės temomis. Kodėl?

Kristijonas: Esu labai piktas žmogus (šypsosi). Pirmame albume temos buvo abstraktesnės, apimančios didesnį mano gyvenimo laiko tarpą ir daugiau potyrių. Antrasis albumas yra apie šiuos metus – kaip į juos reagavau ir ką per juos išgyvenau. Iš tiesų buvo žiaurūs metai, ypač antrasis karantinas.

Nesistengiau galvoti, kokios dainos turėtų būti, ir negalvojau temų iš anksto. Kai rašau žodžius, viskas vyksta laisva forma ir iš inercijos. Dažniausiai parašau tekstą vienu prisėdimu. Po to taisau detales, bet pagrindinė idėja kyla iš tos pirmos emocijos, su kuria atsisėdu rašyti. Matyt, kažkas viduje kelia nerimą, bet vis dar bandau išspręsti šias problemas ir atkasti, kas tai.

– Viename interviu, Kristijonai, sakei, kad „į kūrinius sudėjai visas savo neigiamas emocijas, mintis, kurios tuo metu slėgė. Albumo kūrimo procesas tapo bandymu atrasti vidinę ramybę, ieškoti taikos savyje“. O kuo jūsų albumas turėtų būti klausytojui? Ką klausytojai turėtų jame rasti?

Kristijonas:  Klausytojas išgirsta tekstuose kažką, ką ir jis pats jaučia, tuomet nebesijaučia toks vienas. Jam tai tampa tam tikra atrama, palaikymu. Bent aš taip jaučiuosi, kai klausau mėgstamos muzikos. Tai padeda suprasti, kad tu ne vienas toks keistas su savo problemomis šitame pasaulyje. Visi irgi jaučia ne tik tai, kas gera, bet ir tą patį pyktį, nerimą, skausmą...

Jokūbas: Praeita vasara ir tai, kad Kristis sukūrė visas šitas dainas, buvo išsilaisvinimas iš rutinos, nes, manau, jau buvome praradę tikėjimą senu projektu, tomis dainomis ir jas groti buvo ne inspiring, neįdomu. Kai išgirdau visą albumą, pagalvojau, kad čia yra rimtas dalykas ir norėjosi kūrinius groti kuo geriau.

Benas: Kai pats kažkada pradėjau groti ir sugalvojau kurti muziką, labai dažnai parašydavau kažką būdamas visiškai nuvargęs. Tai nereiškia, kad pavargau groti. Priešingai, tas nuovargis – įkvepiantis. Pirma tai išgirdau „Karma“ kūrinyje ir šitame albume vėl jaučiu tą gerą nuovargį, kuris man sukelia labai daug minčių.

Kristijonas: Man išvis atrodo, kad mes bliuzą grojame (šypsosi). Čia yra klasikinis dalykas. Jei kažkas tave užknisa, pasiimi gitarą ir „aaa... kaip mane užknisa viskas“ (juokiasi).

Benas: Tos dainos labai tikros. Norisi, kad klausytojai pajustų tą tikrumą ir nuoširdumą. Tai, manau, yra vienas iš pagrindinių tikslų.

– Kas pasikeitė po pirmo albumo?

Kristijonas: Pasikeitėme mes. Man šie metai buvo žiauriai sunkūs ir mano negatyvios emocijos yra sustiprėjusios. Taip pat mes, kaip žmonės, subrendome ir žinau, kad aš, kaip dainų kūrėjas, paaugau ir geriau žinau, ko noriu iš kūrinių. Tiesiog sustiprėjome kaip muzikantai, kaip kūrėjai ir vis daugiau atsiranda sceninės ir kūrybinės patirties. Manau, mes einame gera linkme.

Jokūbas: Jaučiuosi labai paaugęs kaip atlikėjas, muzikantas ir atsiranda vis daugiau drąsos.

Kristijonas: Taip, ir tai jaučiama ant scenos. Ir vienas geriausių dalykų, įvykęs per šiuos metus, kad sutikome daug talentingų žmonių ir mums yra vienas džiaugsmas dirbti su jais.

– Antrąjį jūsų albumą „Refleksija“ pristatė kūrinys „Šventi“ ir jam skirtas vaizdo klipas. Papasakokite šio kūrinio istoriją...

Kristijonas: Tai buvo pirmas kūrinys, kurį sukūriau mūsų antrajam albumui. Pagrindinį rifą grojau dar tada, kai buvom tik išleidę „Taiką“. Ilgai su savimi nešiojausi, įrašiau tracką su papildomais instrumentais ir vienu prisėdimu parašiau žodžius. Klipas, kurį susuko Shukowski ir Nikita, buvo jų interpretacija to, ką bandau pasakyti daina. Manau, kad labai gražiai ši jų interpretacija nugulė ant garso. Šiaip smagi patirtis buvo šį klipą filmuoti. Viskas labai gražiai sukrito į savo vietas ir buvo smagu dirbti su šiais dviem kūrėjais.

Asmeninio archyvo nuotr.

– Papasakokite daugiau apie savo antrąjį albumą „Refleksija“ ir jo temas... Gal jau turite savo mėgstamiausius kūrinius?

Kristijonas: Man šis albumas yra labai asmeniškas ir kartais net sunku jo klausyti. Kai negalvoji rašydamas ir kažkas iš tavęs tiesiog išeina, tu pradedi matyti, kur emociškai buvai tam tikru savo gyvenimo momentu. Tai dainos, kurios užfiksavo labai blogus šių metų momentus. Tai yra patirtys, su kuriomis man nepavyko kažkaip tiesiogiai susitaikyti, bet gal tai padariau per kūrybą? Dabar matau, kokios stiprios man tos patirtys buvo, todėl ir norėjau pavadinti „Refleksija“. Šis albumas yra daug tamsesnis ir sunkesnis nei pirmasis.

Jokūbas: Jeigu kalbame apie mėgstamiausius kūrinius, man labai patinka „Nuobodu“ ir „Šventi“.

Benas: Albume tęsiama pirmojo albumo linija, bet jis daug brandesnis tiek iš lyrinės, tiek iš kompozicinės pusės – čia viskas griežčiau. Man labiausiai patinka „Nuobodu“ ir „Pabaiga“. Beje, fun fact – „Pabaiga“ net neturėjo būti albume.

Kristijonas: Tai buvo folkinis / akustinis trackas, kurį netyčia įrašiau, nusiunčiau kolegoms ir jie įkalbėjo įdėti į albumą (šypsosi). Man dar labai patinka „Arčiau“.

Jokūbas ir Benas: Šiaip visi kūriniai labai geri (juokiasi).

– Perklausiusi antrąjį albumą jums rašiau, kad tai brandesnis, drąsesnis žingsnis, temos gilėja, tamsėja ir dar giliau pjausto sielą... Temos aštrios, jautrios, jomis reikia kalbėti, bet gal kartais yra per daug tamsu, per giliai?

Jokūbas ir Benas: Niekada.

Kristijonas: Tai yra ekspresija – išreiški save taip, kaip tada jautiesi. Gal po kokių ketverių metų meilės popdainas rašysiu? Nežinau, bet aš tuo metu buvau toks ir man labai svarbu išlikti sau atviram. Manau, kad nėra ribų, kaip toli gali plėstis, tam tikras temas nagrinėti ar nenagrinėti. Mene tabu neturėtų būti.

– Ką dar ruošiate su antruoju albumu? Bus vinilinė plokštelė? Klipai?

Kristijonas: Pasirodė du singlai su jiems skirtais vaizdo klipais. Pats albumas išleistas rugpjūčio 11 d. Dar bus vinilas ir, aišku, koncertai. Mes labai norime groti ir kuo daugiau koncertuoti. Labai laukiame progos pristatyti šitą muziką žmonėms gyvai. Albumą pristatėme rugpjūčio 11 d. Kaune, rugpjūčio 13 d. – koncertas Rygoje, o rugpjūčio 20 d. grosime Vilniuje, Lukiškių kalėjime, rugpjūčio 21 d. – Palangoje, „Kablys + Jūra“, o rugsėjį važiuosime į „Tallinn Music Week“.

– Kokį įsivaizduojate tolesnį grupės „Akli“ kūrybos kelią?

Kristijonas: Noriu įtraukti kuo daugiau kažkokių įdomesnių sprendimų į mūsų muziką. Šiuos du albumus įrašiau vienas, bet toliau norėtųsi kurti trise. Priimsime sprendimus labiau kaip grupė ir pagaliau bus galimybių įrašyti kartu visiems, nes karantinas tam trukdė.

Asmeninio archyvo nuotr.

O šiaip labai laukiu koncertų, pagroti kuo daugiau žmonių šias dainas, nes aš jomis labai tikiu. Svarbu apie tokius dalykus šnekėti ir įpainioti sunkesnės muzikos į lietuvišką sceną.

Jokūbas: Aš taip pat laukiu koncertų ir to laiko, kai pradėsime kartu kurti, eksperimentuoti. Norisi pažiūrėti, kaip seksis mums visiems trims klijuoti idėjas.

Kristijonas: Matysime, kaip viskas eisis. Kol kas nenorime nieko spausti per prievartą. Viskas turi natūraliai ateiti.