Adamsų šeimynėlė pokštaus lietuviškai

Pasaulinė sėkmė

Pirmasis miuziklo spektaklis pagal Marshallo Brickmano ir Ricko Elice'o knygą "Adamsų šeimynėlė" oficialiai (pirmieji kūrybiniai procesai vyko metais anksčiau Čikagoje) pristatytas miuziklo žanro širdyje – Brodvėjuje 2010 m. Tąkart jį režisavo vokiečių kilmės teatro ir kino režisierius Jerry Zaksas. Muzikos ir dainų tekstų autorius – Andrew Lippa.

Apie 15 mln. JAV dolerių kainavęs spektaklis sulaukė milžiniškos sėkmės, pelnė daugybę apdovanojimų. Po vienų metų, per kuriuos buvo iš viso parodyti 722 spektakliai, miuziklo kūrėjai  leidosi į gastroles po Ameriką.

Netrukus miuziklas pasklido po pasaulį. Europoje pirmoji premjera įvyko 2012 m. Švedijoje, dar vėliau – Suomijoje, Italijoje, Vokietijoje, Čekijoje, Anglijoje. Tad galima sakyti, kad šis pastatymas Kaune – natūrali ir aktuali šios estafetės tąsa.

Amžiaus įvairovės kodas

Kauniečių spektaklio meno vadovas, režisierius Kęstutis Jakštas prisipažino: jam stiprų įspūdį palikusi Prahoje matyta "Adamsų šeimynėlės" premjera, pagimdžiusi tam tikrų idėjų būsimai lietuviškai versijai.

"Po spektaklio atsidūriau grimo kambaryje ir mane labai nustebino vienas dalykas – Trečiadienę vaidino vyresnė nei 40 metų moteris, tačiau su grimu scenoje ji atrodė kaip trylikametė paauglė. Buvo sunku tuo patikėti ir kartu labai žavu. Ir išsikėliau panašų tikslą, kad Kaune šią veikėją vaidins šiek tiek skirtingų amžiaus grupių solistės – Marija Arutiunova, Iveta Kalkauskaitė ir žiūrovų numylėtinė Karina Krysko. Ir šis eksperimentas labai pasiteisina", – džiaugėsi režisierius.

Trečiadienę vaidino vyresnė nei 40 metų moteris, tačiau su grimu scenoje ji atrodė kaip trylikametė paauglė. Buvo sunku tuo patikėti ir kartu labai žavu.

Be Trečiadienės, scenoje pasirodys ir kiti įprasti Adamsų šeimynos nariai, tarp jų – ir Daiktas. Kaip pastarasis atrodys scenoje, kūrėjai neatskleidžia. Tačiau prasitarė, kad Trečiadienės jaunesnįjį brolį Pūgžlį įkūnys vaikai (trys skirtingais vakarais vaidinsiantys berniukai). Norintieji gauti šį vaidmenį jaunuoliai turėjo dalyvauti konkurse, o pretenduoti galėjo tie, kurie turėjo minimalų muzikinį išsilavinimą – mokėjo skaityti natas ir dainuoti. Kandidatų buvę nemažai – arti trisdešimties. Nors dirbti su vaikais, neturinčiais sceninės patirties, buvo gana sudėtinga, kūrėjai džiaugiasi jaunaisiais aktoriais ir tikina: jie itin motyvuoti, dirba daug ir negaili savęs, tad talentingai atskleisiantys Pūgžlio charakterį. Beje, skirtingo amžiaus kodas taikytinas ir šiems aktoriams: jauniausiam jų – dešimt, antram – keturiolika, o trečiam – aštuoniolika metų.

Kai juoda virsta balta

Muzikinėje komedijoje pasakojama istorija apie tai, kaip tarp pagrindinės veikėjos Trečiadienės ir vaikino iš normalios šeimos užsimezga šilti jausmai, tačiau jiems būti kartu nėra paprasta, mat jų šeimos gyvena visiškai skirtinguose pasauliuose. Scenoje solistai žada virsti įprastais Adamsų šeimynos atstovais.

"Pabėgti nuo šios istorijos standarto nepavyks, nes tai jau tam tikra klasika. Bet mes siekiame ne eksploatuoti Adamsų vizualiką, jau žinomas mizanscenas, bet akcentuoti jų moralę, – pasakojo K.Jakštas. – Nepaisant viso jų mistinio pasaulio, jie vadovaujasi labai stipriais moraliniais principais. Tai jie gyvena teisingai, o ne mes. Mums atrodo, kad jų juodas pasaulis yra neteisingas, bet yra atvirkščiai."

Štai Adamsai laikosi tam tikrų elgsenos principų, kaip pagarba protėviams, tėvams, o jaunuolio šeimos nariai yra susenę, nuobodūs, neįdomūs, apie viską žinantys, bet daug kas yra tik iliuzija. "Išeina taip, kad vis dėlto juoda yra balta, o balta – juoda. Tai labai panašu į mūsų dienas", – paraleles vedė pašnekovas.

Režisūrinis debiutas

Iki šiol teatre nemažai sėkmingų miuziklų režisavęs K.Jakštas pats tuo pat metu rengė premjerą Vilniuje. Savaime suprantama, vienos pagrindinių KVMT solisčių vaidmuo tuo neapsiribojo: V.Streiča spektaklyje pasirodys ir kaip aktorė, o sykiu su kita teatro soliste Kristina Siurbyte vertė ir dainų tekstus į lietuvių kalbą.

Kaip režisierė debiutuojanti aktorė prisipažino patyrusi tai, ko anksčiau nė neįsivaizdavo. "Daug kam atrodo, kad žino, ką reiškia būti režisieriumi, bet tai yra labai sudėtinga, juolab kad tai yra ir miuziklas. Tai visai ne tas pats, kas aktoriui kurti vieną vaidmenį, – čia reikia valdyti daugybę žmonių. Tai gana sekinantis darbas", – sakė V.Streiča.

O kaip V.Streičai vienu metu pavyksta ir režisuoti, ir vykdyti režisierės nurodymus? "Vaidinu tik tada, kai ateina į pagalbą Kęstutis..." – šypsojosi ji.

Pati aktorė su miuziklo personažais susipažino būdama trylikos metų. "1992-aisiais buvau išvykusi į Ameriką, kur pirmą kartą pamačiau šį filmą. Kiek žinau, lietuvių patirtis labiau yra susijusi su serialu. Kai per pirmą repeticiją pasidalijome savo patirtimi su Adamsų istorija, paaiškėjo, kad labai daug kas skubėdavo iš mokyklos namo jo žiūrėti, tai buvo tiesiog šventas dalykas.  Vyresnei kartai tai nėra labai artima medžiaga, o jaunesnė su Adamsais yra užaugusi, jie suformavo humoro jausmo pojūtį ir drąsą būti kitokiems. Jeigu nebūtų Adamsų, nebūtų ir Simpsonų, ar "Vedęs ir turi vaikų" – visų tų šeimų istorijų su nihilistiniu požiūriu į pasaulį", – kūrybiniais įspūdžiais dalijosi Latvijoje užaugusi V.Streiča.

Žanro sudėtingumas

Kaip pastebi spektaklio kūrėjai, nors pasaulyje miuziklo žanras itin populiarus ir vertinamas, Lietuvoje vis dar nėra tinkamai įvertintas. Regis, daug kas stengiasi jį lyg ir nuneigti ar sumenkinti lygindami su kitų žanrų pastatymais, kaip drama ar opera.

"Nustokime kurti patys sau. Kartais pavyksta ne pats geriausias variantas, o įvardijame tai kaip aukštąjį meną. Jeigu apie tai nieko nežinočiau, sakyčiau, kad taip ir turi būti, bet kai išvažinėta pusė pasaulio ir dirbta su geriausiais režisieriais, bent jau kaip profesionalus žiūrovas tikrai galiu sau leisti tai pasakyti. Daug kas aplink apsikasę pylimus – neva kuria ypatingą meną, o visi kiti – nežinia ką. Leiskite tuo suabejoti..." – teigia K.Jakštas.

Daug kas aplink apsikasę pylimus – neva kuria ypatingą meną, o visi kiti – nežinia ką. Leiskite tuo suabejoti.

Režisierius prisipažįsta, kad džiaugiasi, jog į jo iki šiol statytus miuziklus ateina ir tokia publika, kuri teatrą apskritai apeidavo. Jis įsitikinęs: teatrą lankantis žmogus ilgainiui tampa geresnis, o tai ir yra vienas iš pagrindinių teatro tikslų.

"Tie, kurie save įvardija operos žinovais ar elitinio meno atstovais ir lyg nori sumenkinti kitus žanrus, klysta. Juk opera kilo iš antikos pramogų, dainuojamosios poezijos. Iš operos gimė operetės menas ir pagaliau viskas pasisuko miuziklo link. Dramos teatre režisierius turi aktorius, su kuriais kartu analizuoja pjesę ir tuomet stato spektaklį. Geresnį ar blogesnį, priklausomai nuo tavo gylio, idėjos ir t.t. O statyti miuziklą yra nepalyginti sunkiau. Amerikiečiai turi įdirbį, o ir technologiškai yra labai toli pažengę, bet esu girdėjęs nuomonių, kad mūsų teatre miuziklų pastatymų lygis yra labai aukštas, palyginti su kitomis šalimis. Vadinasi, mes mokame tai daryti", – pasakojo režisierius.