„Ąąąąąąžuolissimo“: nuo estrados iki klasikos

Koncerte skambėjo Philipo Sparke‘o "Jubilee Overture", Raimundo Martinkėno "Songs for Myself", Franko Ticheli "Angels in the Architecture", Erico Whitacre‘o "Goodnight Moon" ir "Elisos procesija į katedrą" iš Richardo Wagnerio operos "Lohengrinas". Šventiniame vakare scenoje pasirodė ir renginio svečiai – sopranas Dovilė Kazonaitė bei baritonas Giedrius Prunskus.

Tradicijos ištakos

Pučiamųjų instrumentų ansamblis nėra labai senas reiškinys – jo ištakos – XIX a. Didžiosios Britanijos ir JAV kariuomenių orkestruose, kurių paskirtis buvo suteikti įvairioms ceremonijoms daugiau puošnumo, o repertuarai apsiribojo iškilmingais maršais. Koncertų salėse pučiamieji ir mušamieji instrumentai buvo naudojami  tik simfoninio orkestro sudėtyje.

XX a. antrojoje pusėje kompozitoriai vis dažniau ėmė kurti koncertines kompozicijas, skirtas vien pučiamųjų ansambliams, atskleisdami varinių ir medinių pučiamųjų bei mušamųjų tembrų ir jų derinių spalvas. Tad šiandien egzistuoja autonomiški nuo kariuomenės pučiamųjų instrumentų ansambliai, koncertuojantys žymiausiose pasaulio koncertų salėse ir savarankiškai formuojantys klasikinės ir populiariosios muzikos repertuarą, atsietą nuo iškilmingų eitynių ir ceremonijų.

Kauno pučiamųjų instrumentų orkestras "Ąžuolynas" buvo įkurtas 1961 m., pagrindine jo funkcija tuomet laikyti Kauno miesto renginiai ir šventės, tačiau orkestras paraleliai rengia ir solines plataus spektro programas, kuriose skamba žymūs operų, operečių, miuziklų muzikiniai numeriai, džiazo standartinė muzika ir klasikinės kompozicijos. 1973-iaisiais "Ąžuolyno" pavadinimą oficialiai gavęs kolektyvas, dabar jau esantis koncertinės įstaigos "Kauno santaka" (vadovas Vaidas Andriuškevičius) dalimi, kviečiamas koncertuoti ne tik Lietuvos, bet ir užsienio šalyse.

Dedikacija V.Mačerniui

Minėdamas 60-mečio sukaktį, "Ąžuolynas" pasirinko solidžią programą, balansuojančią tarp akademinės ir populiariosios muzikos. Koncertą pradėjo anglų kompozitoriaus P.Sparke‘o kompozicija "Jubilee Overture", kurią kompozitorius 1983-iaisiais skyrė "GUS Brass Band" ansamblio 50-mečiui, o vėliau transkribavo pučiamųjų orkestrui. Kūrinys prasideda fanfaromis, tad sukuria šventišką nuotaiką. Klasicistinį stilių primenantys elegantiškai atlikti melodiniai pasažai atskleidė, kad kūrinys nėra skirtas vien pramogai, nes formuoja pučiamiesiems instrumentams ne itin lengvas technines užduotis. "Ąžuolynas" su jomis susitvarkė puikiai, atskleisdamas gausią pučiamųjų orkestro spalvų paletę.

Koncertą tęsė premjera – lietuvių kompozitoriaus R.Martinkėno kūrinys "Songs for Myself", kurias su "Ąžuolyno" orkestru atliko baritonas G.Prunskus. Čia norisi pastebėti, kad vokalo ir pučiamųjų orkestro derinys būdingesnis estradinei muzikai. Klasikinė dainos žanro tradicija – žmogaus balsas kur kas dažniau derinamas su kameriškesnėmis instrumentų sudėtimis – pavyzdžiui, fortepijonu. R.Martinkėno vokalinio ciklo muzikinis audinys sukomponuotas jungiant estradinę ir klasikinę stilistiką, tačiau kompozicijos estetika artimesnė ne estradinei, o kamerinei muzikai. Tai nusako ir vokalinio ciklo teksto pasirinkimas – "Songs for Myself" muzikiniu audiniu apvelka poeto Vytauto Mačernio eiles.

Vokalinio ciklo autorius muzikiniais garsais atskleidė poetinį V.Mačernio žvilgsnį į mus supantį pasaulį. Kūrinio vokalinę partiją atlikęs G.Prunskus subtiliai perteikė kompozicijos tapybiškumą – išryškindamas kontrastą tarp rečitatyvinių ir lyriškų fragmentų, jis subtiliai atvėrė platų emocijų spektrą. Organiškas pučiamųjų instrumentų ansamblio akompanimentas kartais priminė auksinius lietuviškosios estrados laikus, tačiau didesnį įspūdį darė jautriai atlikti lyriški vokalinio ciklo fragmentai.

Šio kūrinio gimimą lėmė ne tik orkestro jubiliejus, bet ir poeto V.Mačernio gimimo 100-metis, kurį "Kauno santaka" šiemet pažymi keliomis iniciatyvomis.

Sodrios muzikos spalvos

Visai kitas pučiamųjų instrumentų orkestro spalvas atskleidė F.Ticheli kompozicija "Angels in the Architecture", atlikta drauge su sopranu D.Kazonaite.

Amerikiečių kompozitorių įkvėpė Sidnėjaus operos teatro, kuriame 2008-aisiais ir skambėjo kūrinio premjera, architektūra, tačiau meninėje kūrinio programoje kompozitorius atskleidė kitą naratyvą – dramatišką konfliktą tarp žmoguje slypinčio gėrio ir blogio, simboliškai pasitelkdamas angelo ir demono personažus.

Kauno valstybinėje filharmonijoje skambėjęs kūrinys buvo papildytas ir vizualiniais elementais – D.Kazonaitė savo partiją atliko stovėdama virš scenos, choro ložėje. Ją supo dūmai ir šviesos efektai, pastebimi ir ant salės lubų. Taip simboliškai buvo perteikta gerojo žmogiškumo prado dominantė, tačiau "Ąžuolyno" atliekama muzika išryškino konfliktišką šviesos ir tamsos kovą, partitūroje išreikštą disonansų ir konsonansų kontrastais, o kartais – ir susiliejimu. Ši kompozicija parodė ir kiek kitokią – gilesnę "Ąžuolyno", kartu ir pučiamųjų orkestro sudėties, pusę, kurioje estradinio atspalvio sąskambius keičia sudėtingos polifoninės faktūros, būdingos šiuolaikinei akademinei muzikai.

Toliau koncerte skambėjo E.Whitacre‘o "Goodnight Moon", atliekamas drauge su D.Kazonaite. Amerikiečių kompozitorius publiką žavi jausmingomis chorinėmis melodijomis, net yra apdovanotas žymiuoju "Grammy" apdovanojimu. Šio autoriaus populiarumą lemia populiariajai muzikai artima estetika, kurianti atmosferos nuotaiką. Ne išimtis ir kompozicija "Goodnight Moon", gimusi 2012-aisiais.

Kūrinys nuskambėjo jautriai, subtiliai ir švelniai, lyg aksominis prieš tai klausytojui pateikto gėrio ir blogio kovos epilogas.

Ši lyriška lopšinė originaliai buvo sukomponuota sopranui, arfai ir styginių orkestrui. Sparčiai išpopuliarėjęs kūrinys scenoje atgijo ir atliekamas kitų sudėčių, tarp kurių – versija pučiamųjų orkestrui ir sopranui, kurios autorė – dirigentė Verena Mösenbichler-Bryant. Būtent šios sudėties "Goodnight Moon" ir buvo atlikta "Ąžuolyno" šventiniame koncerte. Kūrinys nuskambėjo jautriai, subtiliai ir švelniai, lyg aksominis prieš tai klausytojui pateikto gėrio ir blogio kovos epilogas, sufleruojantis, kad šioje simbolinėje kovoje gėriui lemta nugalėti.

Koncertą vainikavo ištrauka iš Richardo Wagnerio operos "Lohengrinas" antrojo veiksmo finalo. "Elisos procesijos į katedrą" originali versija atliekama simfoninio orkestro, tačiau joje dominuoja pučiamieji ir mušamieji, tad šis fragmentas dažnai tampa koncertinio pučiamųjų orkestrų repertuaro dalimi.

Turint omenyje tai, kad R.Wagnerio partitūrose neretai dominuoja pučiamieji instrumentai, "Ąžuolyno" pasirinkimą atlikti šią kompoziciją savo jubiliejinio koncerto finale galime laikyti simboliniu gestu ir duokle pučiamųjų instrumentų sekcijos puoselėtojui. Ir nors versija vien pučiamiesiems skamba kiek tirštokai, čia reikėtų vertinti ne vien estetinį, bet ir simbolinį kūrinio pasirinkimo aspektą.

Naujos galimybės

"Ąžuolyno" 60-mečio paminėjimas suskambo išties įvairiapusiškai – ir estradiškai, ir akademiškai; ir dramatiškai, ir lyriškai; ir kameriškai, ir fanfariškai. Ąąąąąąžuolissimo tikriausiai ir būtų tas žodis, kuris taikliai atspindi koncerto nuotaiką, nes priesaga "-issimo", itališkai reiškianti "labai", perteikia subtiliąsias muzikinių reiškinių savybes. "Ąžuolynas" atskleidė, kad pučiamųjų instrumentų orkestras gali savarankiškai, be  simfoninio orkestro, atlikti ne tik pramogines, bet ir rimtas programas, kuriose visavertiškai atsiskleidžia subtiliausi orkestrinės muzikos niuansai.

Norisi pasidžiaugti ir tuo, kad koncerto programa buvo labai šviesi, apeliuojanti į šventiškos nuotaikos kūrimą, tačiau buvo išvengta stereotipiškai su pučiamaisiais siejamos iškilmingų ceremonijų, eitynių ir vien į pramogą orientuotos estetikos. Tad, atsigręžiant į koncerto pavadinime pabrėžtą priesagą "-issimo", norisi "Ąžuolyno" kolektyvui linkėti kuo daugiau "-issimo", o klausytojus ir toliau ne tik džiuginti, bet ir stebinti subtiliomis bei įvairiapusėmis programomis.