– Visi trys esate šio gražaus renginio sumanytojai. Festivalį kūrėte vedini ne komercinių paskatų, o meilės muzikai ir žiūrovams, noro populiarinti klasikinius muzikos žanrus, tarp jų – ir festivalio primadoną – operetę, kurios gimimo lopšiu Lietuvoje vadinamas Kaunas.
L. K.-M.: Prie mūsų trijulės dar reikėtų pridėti teatro vadovą Benjaminą Želvį, kuris, būdamas „Baritonų trio“ nariu, taip pat prisidėjo prie festivalio gimimo 2002 m. Mane kolegos pasikvietė šiek tiek vėliau – kaipgi be damos? (Šypsosi.) Draugai esame nuo studijų laikų. Kartu mokėmės tuometėje Vilniaus konservatorijoje (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija – aut. past.), kartu pradėjome dirbti Kauno muzikiniame teatre. Mus siejo studijos, darbas ir jaunystė. Puikiai pažįstame vienas kitą, jaučiame vienas kito stiprybes ir silpnybes, todėl nešvaistome energijos nereikalingiems dalykams ar ambicijoms. Gal čia ir slypi mūsų ilgametės sėkmės paslaptis?
G. M.: „Operetė Kauno pilyje“ tėra festivalio pavadinimas, tačiau šiame renginyje visada skambėjo įvairi muzika. Jau nuo trečiojo festivalio nusprendėme vieną vakarą skirti vadinamajam svečiui, o pirmoji viešnia tąkart buvo opera ir žymus italų tenoras Gaetano Bardini.
D. V.: Kadangi Kauno muzikinis teatras buvo pastatęs daugybę operečių, pasirinkome būtent tokį festivalio pavadinimą. Tačiau laikui bėgant muzikinė programa plėtėsi ir žanriškai turtėjo – į ją įsiliejo opera, miuziklas, simfoninė muzika, baletas. Visa tai kuo puikiausiai tilpo į festivalio rėmus ir tapo neatsiejama jo dalimi.
– Plėtėsi ne tik žanrinė amplitudė – festivalio renginiai nusidriekia nuo gegužės iki rugsėjo.
D. V.: Jei interneto svetainėje operetta.lt peržiūrėtumėte šiųmečio festivalio programą, pamatytumėte, kad liepos 26 d. 13 val. Vilkijos Šv. Jurgio bažnyčioje lauksime sakralinės muzikos gerbėjų. Čia skambės kunigo ir poeto Antano Baranausko „Artojų giesmės šventos“. Rugpjūčio 23 d. 19 val. Nemuno saloje ant „Mokslo salos“ stogo, rengsime nemokamą koncertą, skirtą Baltijos keliui atminti. O rugsėjo 1-ąją, Mokslo ir žinių dieną, kauniečius pakviesime į koncertą „Argentinietiško tango ritmu“, kuris vyks restorano „Miesto sodas“ terasoje. Beje, visi festivalio renginiai yra nemokami.
L. K.-M.: Noriu pasidžiaugti, kad šiais metais Danielius muzikos bibliotekoje tiesiog „iškapstė“ A. Baranausko mišias. Šį kūrinį jau pristatėme klausytojams, ir man tai buvo tikras emocinis katarsis – taip gražu, taip artima. Todėl visus sakralinės muzikos mylėtojus per Onines kviečiame atvykti į Vilkiją.
– Per ketvirtį amžiaus būta ir iššūkių, ir pergalių, tačiau šiandien norisi paklausti apie tai, kas džiugina labiausiai.
G. M.: Didžiuojamės ir džiaugiamės viskuo, ką esame sukūrę. Nepamenu, kuriais metais tai buvo, tačiau viename festivalio koncerte vienu metu dainavo net 52 solistai! Nežinau, ar kuris nors kitas renginys Lietuvoje yra turėjęs ką nors panašaus. Buvome jauni, ambicingi, norėjome veikti plačiais mostais.
L. K.-M.: Man ypač smagu matyti, kad mūsų puoselėjamą muzikos dvasią puikiai suprato ir priėmė žiūrovai. Jų dėka ketvirtį amžiaus galėjome dirbti, augti ir pritraukti festivalio rėmėjų. Žiūrovai pamėgo mūsų siūlomą muziką – ne tik operetę, bet ir kitus žanrus. Negana to, jie pradėjo gausiau lankytis ir teatre. Vos tik pasirodo bilietai į mūsų spektaklius, jie netrukus išperkami. Tai ir yra didžiausias įvertinimas.
– Šiemet festivalio scenoje išvysime atlikėjus iš Italijos, Turkijos, Rumunijos, Vengrijos, Ukrainos, Lenkijos ir Lietuvos. Ar tarptautiškumas buvo užkoduotas jau pačioje festivalio pradžioje, ar šį vardą jis užsiaugino bėgant metams?
G. M.: Tarptautinio festivalio vardą turėjome nuo pat pradžių. Tiesa, anuomet dalyvaujančių šalių nebuvo tiek daug, kiek dabar. Pamenu, buvome užmezgę labai glaudų ryšį su vengrais. Operetės atlikėjai Szilvi Szendy ir Karoly Peller tiesiog pakerėjo publiką savo artistiškumu, „kaskadiniais“ triukais ir netgi pelnė žiūrovų simpatijų prizą. Šių metų festivalyje taip pat sulauksime svečių iš Vengrijos. Žinoma, jau kitų atlikėjų, tačiau tos pačios stiprios muzikinės mokyklos atstovų.
D. V.: Man labiausiai įsiminė festivalis, kuriame dalyvavo atlikėjai iš Sakartvelo. Tuomet Kauno pilies slėnį tiesiog sudrebino pasaulinę šlovę pelnęs nacionalinis dainų ir šokių ansamblis „Erisioni“. Ko tik jie nedarė: šoko ant pirštų galiukų, mojavo durklais, scenoje laidė ugnį. (Juokiasi.) Tiesa, smarkus lietus pakoregavo jų ugningus šokius – koncertą teko sutrumpinti. Tačiau per visą festivalio istoriją dar nėra buvę taip, kad dėl oro sąlygų ar kitų priežasčių renginį tektų visiškai nutraukti.
Mūsų puoselėjamą muzikos dvasią puikiai suprato ir priėmė žiūrovai. Jų dėka ketvirtį amžiaus galėjome dirbti, augti.
– Net ir COVID-19 pandemijos metais festivalio tradicija nenutrūko. 2020-aisiais įvyko 19-asis tarptautinis festivalis „Operetė Kauno pilyje“, skirtas profesionaliosios lietuvių operos 100-mečiui. Laikantis visų saugumo reikalavimų, žiūrovai rinkosi prie Kauno pilies ir kartu minėjo šią išskirtinę sukaktį. Ar tuomet supratote, kad festivalis publikai jau tapo kur kas daugiau nei tiesiog koncertų ciklas?
G. M.: Taip. Ta proga festivalis į pilies slėnį pasikvietė svečią – legendinę Giuseppe Verdi operą „Traviata“, kurią atliko Kauno valstybinio muzikinio teatro kolektyvas: orkestras, choras, solistai.
D. V.: Žiūrovai neišsigando ir atėjo. Jie mums net neleido pagalvoti, kad galėtų būti kitaip – kad festivalis galėtų neįvykti. Tąkart ypač aiškiai pajutome, kad žmonėms šis renginys yra reikalingas ir laukiamas.
L. K.-M.: Esame labai emocingi žmonės, į publiką einame atvira širdimi. Žiūrovai jaučia mūsų skleidžiamą gerą vibraciją ir grąžina ją su kaupu.
– Žiūrovų kasmet vis daugėja. O juk pirmuosius penkerius festivalio metus koncertai vyko kitoje vietoje – dauboje prie Kauno pilies, ten, kur šiandien driekiasi tiltas. Ar tuomet galėjote įsivaizduoti, kad po kelių dešimtmečių festivalis sutrauks minias klausytojų?
G. M.: Teisybė. Mus kvietė keltis į dabartinę vietą ir anksčiau, tačiau išsigandome – o kas, jeigu nesurinksime tiek žiūrovų? Tačiau festivalio gerbėjų daugėjo, dauba pilnėjo, ir galiausiai patys supratome, kad joje tiesiog nebetelpame. Kai žmonės pradėjo būriuotis net automobilių stovėjimo aikštelėje, tapo aišku – laikas kraustytis į didesnę erdvę.
L. K.-M.: Jaučiame didžiulį dėkingumą miesto valdžiai, kuri atsiliepė į festivalio poreikius – čia atsirado amfiteatras, suolai žiūrovams, buvo pagerinta visos šios erdvės infrastruktūra. Juk pirmaisiais metais žmonės į koncertus atsinešdavo sulankstomas kėdutes, pledus ir įsitaisydavo tiesiog ant žolės. Šiemet žiūrovų tribūnos dar labiau išplėstos – atsirado papildomų sekcijų, todėl koncertus patogiai galės stebėti dar daugiau žmonių.
D. V.: Tai, kad festivalis vyksta istorinėse Kauno pilies prieigose, yra dėsninga. Mes juk atėjome iš muzikinio teatro, kur beveik kas antro spektaklio scenografijoje galima išvysti pilį. Tad ilgai nesvarstę nusprendėme pasinaudoti natūralios dekoracijos privalumais. Vėliau supratome, kad žmones iš tiesų ypač veikia šios vietos atmosfera – pilies kaimynystė.
– Kaip keitėsi festivalio publika? Ar šiandieniai žiūrovai labai skiriasi nuo tų, kurie prie Kauno pilies rinkosi 2002-aisiais?
G. M.: Žinoma, kad skiriasi. Mūsų žiūrovas jaunėja. Keliuose festivaliuose matėme motociklais atvykusius baikerius. Tai rodo, kad žmonės tapo laisvesni, atviresni įvairioms patirtims. Anksčiau jie būdavo santūresni, labiau susikaustę, plodavo nedrąsiai.
D. V.: Galbūt žiūrovai drąsesni todėl, kad šiandien mato daugiau pasaulio, lankosi įvairių šalių teatruose, koncertuose, festivaliuose. Jie yra muzikaliai išprusę, ir mes tai puikiai jaučiame. Jei keičiasi jie, turime keistis ir mes – eiti koja kojon su laiku. Stebime, kokia muzika publiką paliečia labiausiai, kokie žanrai sulaukia didžiausio susidomėjimo, ir stengiamės, kad festivalio programa atlieptų šiuos lūkesčius. Maža to, auga nauja klausytojų karta. Į koncertus ateina šeimos su vaikais, kurie, žaisdami pievutėje prie pilies, net patys to nesuvokdami ugdosi gerą muzikinį skonį.
L. K.-M.: Man viena jautriausių festivalio akimirkų visuomet būna liepos 6-ąją, 21 val. Tada trumpam sustabdome koncertą ir, susikibę už rankų, drauge su visa Lietuva giedame Lietuvos himną. Tą akimirką ypač stipriai pajunti bendrystę. Pažįstami ir nepažįstami žmonės, susirinkę šioje istorinėje ir netgi sakralioje erdvėje, netoli Šv. Jurgio bažnyčios, vienu balsu gieda „Tautišką giesmę“. Net šiurpuliukai per kūną eina...
– Kalbėjome apie festivalio augimą, plėtrą, gražiausius jo pasiekimus. O jei reikėtų prisiminti sunkiausią laikotarpį festivalio istorijoje...
G. M.: Turbūt visada sunkiausia kalbėti apie finansus. Pirmąjį festivalį surengėme padedami vos kelių rėmėjų ir, tiesą sakant, nebuvome tikri, ar jis turės tęsinį. Tačiau solistai ir muzikantai, kuriuos kviesdavome prisijungti, beveik visi sutikdavo dalyvauti be honoraro. Toks palaikymas labai įkvėpė ir suteikė tikėjimo, kad einame teisingu keliu.
D. V.: Būdavo visko. Ne kartą „Baritonų trio“ nariams teko savotiškai atidirbti festivalio rėmėjams – jie paremdavo festivalį, o mes jiems surengdavome koncertų. Esame labai dėkingi Kauno miesto savivaldybei už paramą ir tai, kad „Operetė Kauno pilyje“ vis dar išlieka nemokamas festivalis. Visa rėmėjų parama keliauja renginiui organizuoti. Kita vertus, auga ir festivalio mastas. Tobulėja technologijos, atsiranda LED ekranai, sudėtingėja techniniai sprendimai, todėl kasmet reikia vis didesnio biudžeto.
L. K.-M.: Nenorėčiau kalbėti apie vargus – geriau apie džiaugsmus. Didžiausias mano džiaugsmas yra stebėti jaunųjų atlikėjų augimą. Dažnai jie pradeda nuo mažesnių festivalio renginių – sakralinės ar edukacinės muzikos koncertų. O kai ateina metas lipti į didžiąją sceną prie Kauno pilies, tada pamato, koks tai išbandymas. Viena jauna solistė man yra prisipažinusi, kad išvydusi tokią minią žmonių tiesiog akimirkai pametė mintį ir paprašė orkestro pradėti kūrinį iš naujo. Tai parodo, kokia atsakomybė tenka atlikėjui ir kokia neįkainojama patirtis jaunam solistui yra dainuoti mūsų festivalyje.
„Operetė Kauno pilyje“ tėra festivalio pavadinimas, tačiau šiame renginyje visada skambėjo įvairi muzika.
– Per 25 festivalio gyvavimo metus prie Kauno pilies pasirodė šimtai atlikėjų iš įvairių pasaulio šalių. Turbūt ne vienas jų paliko ryškų pėdsaką atmintyje. Kurį svečią ar svečius prisimenate geriausiai?
L. K.-M.: Man į širdį ypač įstrigo tenoras Badri Maisuradzė iš Sakartvelo. Jis buvo pasaulinio lygio atlikėjas, koncertavęs net Milano teatre „La Scala“, tačiau mūsų festivalyje sutiko dainuoti be jokio honoraro. Sakė, kad jį sužavėjo festivalio idėja, nuoširdi publika ir ypatinga vieta – Kauno senamiestis, dviejų upių santaka, pilies prieigos. Įsiminė ir viena šveicarų solistė, kuri atvyko kartu su šeima – vyru ir mažyliu. Ji nieko nereikalavo, tik paprašė kambario nakvynei. Tokie žmonės palieka šiltą prisiminimą.
G. M.: Aš taip pat puikiai prisimenu tą, rodos, šeštąjį festivalį, kurio svečias buvo neapolietiška daina. Tą vakarą scenoje pasirodė daugiau kaip 20 tenorų, tarp jų ir Badri Maisuradzė. Tiek tenorų vienoje scenoje – itin retas reiškinys. Kiekvienas jų buvo ryški asmenybė – su savais norais, įpročiais ir ambicijomis. Ne veltui muzikiniame pasaulyje juokaujama, kad tenoras – ne profesija, o diagnozė. (Juokiasi.)
D. V.: Man didžiausią įspūdį paliko italų tenoras Gaetano Bardini. Kai jis viešėjo festivalyje 2004 m., jam buvo 75-eri. Iš studijų laikų prisimenu, kad tenorų ir sopranų balso stygos yra plonesnės, todėl dažnai sakoma, kad jų balsai nėra ilgaamžiai. O čia – žmogui 75-eri, ir jis puikiai dainuoja. Turėjau jo vinilinę plokštelę. Parodžiau, paprašiau autografo. Maestro buvo maloniai nustebęs.
– Organizatoriai patiria situacijų, kai norisi griebtis už galvos. Ar buvo tokių?
L. K.-M.: Pamenu vieną šveicarų solistą, kuris, išėjęs į sceną, norėjo pagirti Kauną, tačiau pasakė, koks žavus jūsų village (kaimas). Publikoje iškart nuvilnijo nepasitenkinimo šurmulys. Mes susižvalgėme: kas dabar bus? Teko skubiai taisyti padėtį ir aiškinti, kad, palyginti su didžiaisiais Europos miestais, Kaunas jam tiesiog pasirodė nedidelis ir jaukus miestelis.
G. M.: Pirmaisiais festivalio metais net neturėjome vietos, kur atlikėjai galėtų persirengti. Važiuodavome pas kariškius prašyti palapinių. Tiesa, prieš 25 metus jos buvo visai kitokios nei dabar. Kariai paduodavo maišus su detalėmis ir palinkėdavo sėkmės. O mes juk statyti nemokame...
D. V.: Pirmąjį festivalį pradėjome turėdami labai kuklią aparatūrą ir vos vieną elektros generatorių. Jei jam būtų kas nors nutikę, festivalis būtų pasibaigęs dar nė neprasidėjęs. Ėjome va bank. Jokio atsarginio plano neturėjome. Tiesiog tikėjome, kad viskas bus gerai. Ir buvo! Gal todėl dabar su Gediminu stovime užkulisiuose ir akylai sekame, ar viskas vyksta sklandžiai. O Laimutei ir Benjaminui leidžiame pasimėgauti renginiu kaip žiūrovams. Kažkas juk turi ir pailsėti. (Šypsosi.)
– Ar yra kūrinys, be kurio neįsivaizduojate „Operetės Kauno pilyje“ ir kuris jau tapo neatsiejama festivalio tradicijos dalimi?
G. M.: Žinoma! Tai savotiškas mūsų festivalio himnas – Barinkajaus arija „Taip, mielieji draugai“ iš valsų karaliaus Johanno Strausso operetės „Čigonų baronas“. Ja tradiciškai užbaigiame kiekvieną festivalį. Daugelį metų šią ariją atlikdavo šviesaus atminimo operos solistas Virgilijus Noreika. Mūsų festivaliui jis buvo tarsi talismanas. Kad ir koks užimtas, niekada neatsisakydavo. Dabar šią ariją atlieka vis kiti solistai, tačiau tradicija išliko.
D. V.: Su šia arija susijęs ir labai keistas nutikimas. Kai V. Noreika išėjo Anapilin, supratome, kad nebeturime, kas atliktų mūsų festivalio baigiamąjį kūrinį. Tuomet sugalvojome parodyti vaizdo įrašą, kuriame maestro dainuoja šią ariją, o scenoje jam gyvai pritaria solistas. Tačiau vos paleidus įrašą, tą pačią akimirką dingo ir vaizdas, ir garsas. Mes tai priėmėme kaip ženklą, kad maestro prašo palikti jį ramybėje. (Šypsosi.)
Stebime, kokia muzika publiką paliečia labiausiai, ir stengiamės, kad festivalio programa atlieptų šiuos lūkesčius.
– Kodėl jubiliejiniam festivaliui pasirinkote būtent gala koncertų formatą?
G. M.: Turbūt todėl, kad žiūrovams norėjome pateikti savotišką festivalio ataskaitą. Ilgai svarstėme, kaip pažymėti jubiliejų – galbūt kurti naują spektaklį ar ieškoti dar kitokios formos. Tačiau galiausiai nusprendėme likti prie gala formato ir pakviesti žiūrovus į muzikinę kelionę per visus 25 metus. Skambės kūriniai, kurie įvairiais laikotarpiais jau buvo atliekami festivalio scenoje, todėl daugelis klausytojų juos atpažins ir galbūt net niūniuos kartu.
L. K.-M.: Į jubiliejinius vakarus sudėjome pačius įvairiausius muzikos žanrus, kad kiekvienas klausytojas rastų tai, kas jam artima. Mėgstantys miuziklus išgirs miuziklų ištraukas, operos gerbėjų lauks garsios arijos, o jaunesni klausytojai galbūt nudžiugs atpažinę muziką iš kino filmų. Norėjome, kad jubiliejus taptų švente visiems, todėl festivalio programoje bus peno ir įvairiems skoniams, ir skirtingoms kartoms.
Vietoj pabaigos
Su festivaliu užaugo visa karta. O kaip „Operetė Kauno pilyje“ atrodys dar po 25 metų? „Jau seniai svajojame surasti rėmėją, kuris įgyvendintų mūsų projektą – įregtų suskleidžiamą stogą amfiteatrui prie Kauno pilies, nors ir patys suprantame: tai istorinė vieta“, – atsidūsta visi trys.
Paklausti, ar jau turi žmogų ar komandą, kuriai vieną dieną galėtų perduoti šią ilgametę tradiciją, draugai neramiai susižvalgo. Pokštauja, kad niekas į jų vietas nesiveržia, o ir patys dar turi nemažai kūrybinio parako.
„Užsimename apie tai vienas kitam, bet kažkaip tas klausimas po kelių sekundžių ima ir pradingsta, – kvatojasi jie ir surimtėję tęsia, kad gaila būtų tokį įdirbį kažkam atiduoti. – Mes laikome šį festivalį, o festivalis laiko mus. Kol jaučiamės reikalingi – senatvė negresia“, – tikina festivalio sumanytojai ir sutinka, kad skirstytis dar tikrai per anksti, nes 25-eri – tai tik įžanga į brandą.
„Kad užaugtų žiūrovas, kuris mylėtų šį festivalį, kad kuo daugiau jaunų veidų matytųsi ne tik scenoje, bet ir tarp žiūrovų, kad jis visada išliktų toks jaunatviškas ir gyvybingas kaip pati operetės muzika – štai kiek daug darbų dar mūsų laukia“, – gražiu linkėjimu-pasižadėjimu baigia pokalbį KVMT artistai.
Skaičių kalba
Per 25 festivalio gyvavimo metus „Operetė Kauno pilyje“ žiūrovams pristatė 155 skirtingas koncertines programas, skambėjusias ilgiau kaip 400 valandų. Festivalio scenoje pasirodė 480 dainininkų, tarp jų – 63 atlikėjai iš 30 pasaulio šalių. Koncertams dirigavo 52 Lietuvos ir užsienio dirigentai, programose dalyvavo 49 įvairios sudėties kolektyvai, atlikta daugiau kaip 1 500 skirtingų kūrinių.
Festivalio istorija – fotostabtelėjimuose
2002-ieji: pirmojo festivalio metu surengtas jaunųjų dainininkų konkursas „Operetė, mano meilė“, kuriame pirmą vietą pelnė vienas žymiausių šalies baritonų Laimonas Pautienius.
2003-ieji: antrąkart surengtas festivalis „Operetė Kauno pilyje“ buvo pagrindinis Valstybės dienos renginys Kaune. Scenoje – Ieva Vaznelytė ir Raimondas Baranauskas.
2004-ieji: nuo šio festivalio gimė tradicija vieną vakarą skirti vadinamajam svečiui – pirmoji viešnia buvo opera. Meistriškumo pamokas jauniesiems dainininkams vedė tenoras iš Italijos Gaetano Bardini.
2005-ieji: festivalis truko penkias dienas ir išplėtė geografiją – koncertai vyko ne tik Kaune, bet ir Druskininkuose. Scenoje – Žuža Kalači (Vengrija).
2006-ieji: festivalis vėl pasklido po gražiausias Kauno vietas: Rotušės aikštę, Muzikinio teatro sodelį, Kauno pilies prieigas ir dar kartą aplankė Druskininkus. Atokvėpio akimirką – Petras ir Julius Geniušai.
2007-ieji: festivalio svečiui – neapolietiškai dainai – skirto vakaro metu žiūrovai išgirdo net keturiolika tenorų, tarp jų – Badri Maisuradzę (Sakartvelas), Gregori Bonfatti (Italija), Virgilijų Noreiką (nuotr.).
2008-ieji: festivalio viešnia buvo ispanų operetė sarsuela. Ispanišką temperamentą demonstravo ir kauniečių šokių grupė „Funny Beat“.
2009-ieji: festivalis vyko minint Lietuvos vardo 1 000-metį. Atliepdami šiam jubiliejui, viešnia organizatoriai pasirinko lietuvių muziką. Scenoje – Merūnas Vitulskis.
2010-ieji: festivalis į svečius pakvietė prancūzų muziką. Žiūrovai išvydo gan plačią prancūzų vokalinės sceninės muzikos retrospektyvą. Scenoje – viešnia iš Prancūzijos lyrinis sopranas Alketa Cela.
2011-ieji: festivalis paminėjo dešimtmetį. Ta proga viešėjo ir neapolietiška daina, ir sarsuela, ir muzika iš kino filmų, ir arijos, duetai iš operų, miuziklų. Programas vainikavo operetė. Scenoje – net ir akrobatiniais triukais stebinęs vengrų duetas Szendi Szilvi ir Peller Ksroly.
2012-ieji: organizatoriai pasiryžo įgyvendinti nuo festivalio pradžios puoselėtą svajonę – parodyti operetės žanro spektaklį. Pirmajai premjerai pasirinkta operetė „Karaliaus antrininkas“ pagal lenkų kompozitoriaus Tadeuszo Dobrzanskio operetę „Karaliaus ložė“.
2013-ieji: festivalis paminėjo italų operos genijaus Giuseppe’ės Verdi 200-ąsias gimimo metines, tad liepos 6 d. koncerte kompozitoriaus garbei skambėjo operų uvertiūros, arijos duetai, kurias atliko iškiliausi Lietuvos ir užsienio atlikėjai.
2014-ieji: festivalis liepos 6-ąją, Valstybės dieną, miestui padovanojo pasaulinę operos-misterijos „Karūnos kelias“ premjerą (režisierius Kęstutis Jakštas). Novatoriškas spektaklis sujungė du kūrinius: Antano Vienuolio legendą „Šventavartė“ ir Justino Marcinkevičiaus dramą-poemą „Mindaugas“.
2015-ieji: pagrindinis festivalio akcentas – Lietuvos profesionalaus baleto 90-mečio jubiliejus. Jam pasirinkta sudėtinga ir šokio meno pasiekimus reprezentuojanti programa. Vienas pagrindinių koncertų prie Kauno pilies buvo skirtas pažinčiai su jaunaisiais Lietuvos baleto šokėjais.
2016-ieji: ypatingas metų svečias – Sankt Peterburgo varinių ragų orkestras, pasaulinį pripažinimą pelnęs savo unikaliu, analogų neturinčiu neįprastų koncertinėje estradoje pučiamųjų instrumentų skambesiu.
2017-ieji: festivalio svečias buvo kartvelų muzika – pilies klonį supurtė ugningas Sakartvelo kolektyvas, pasaulinę šlovę pelnęs nacionalinis dainų ir šokių ansamblis „Erisioni“.
2018-ieji: festivalis minėjo Lietuvos valstybės atkūrimo 100-metį, koncertuose skambėjo tik lietuviška muzika. Ypatinga Kauno valstybinio muzikinio teatro (KVMT) dovana festivalio žiūrovams – Jurgio Karnavičiaus opera „Radvila Perkūnas“.
2019-ieji: metai paženklinti Kauno, kaip Laikinosios sostinės 100-mečio, minėjimu. Muzikinis gyvenimas tarpukario Kaune garsėjo žanrų ir stilistikos įvairove, todėl festivalio koncertuose skambėjo tiek smagios melodijos, tiek rimtoji muzika. Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras padovanojo kauniečiams Viačeslavo Ganelino miuziklą „Velnio nuotaka“.
2020-ieji: festivalis vyko pandemijos fone, auditorija buvo gerokai apribota. 2020 m. Lietuva ruošėsi minėti profesionalios lietuvių operos 100-metį, tad festivalis į pilies klonį pakvietė legendinę G. Verdi operą „Traviata“. Festivalio apogėjumi tapo koncertas „Operos fejerija“. Tarp atlikėjų – Kostas Smoriginas ir Merūnas Vitulskis.
2021-ieji: festivalio 20-mečio sukakties įpareigoti rengėjai žiūrovams supynė populiariausių operečių melodijų pynę. Dainavo ryškiausi Lietuvos atlikėjai, batuta mojavo ištikimieji festivalio dirigentai. Nuotraukoje – dirigentas Jonas Janulevičius.
2022-ieji: žiūrovus pakvietė unikalus muzikinis spektaklis – ansamblio „Lietuva“ koliažinė opera „Mažvydas“, jungiantis istoriją ir poeziją, realius faktus ir kūrybos laisvę, pasakojantis apie pirmosios lietuviškos knygos – „Katekizmo“ – gimimą.
2023-ieji: prie pilies skambėjo neblėstančią milijonų pasaulio žiūrovų meilę užkariavusių miuziklų dainų, duetų, šokių koncertas „Tegyvuoja miuziklas!“, kuriame dalyvavo KVMT jaunieji solistai, pelnę žiūrovų pripažinimą ir pagarbą, daug koncerto fragmentų šoko teatro baleto trupė.
2024-ieji: festivalis tapo kultūriniu tiltu tarp Lietuvos ir Japonijos. Pagrindiniai renginiai buvo skirti kompozitoriaus Giacomo Puccini 100-osioms mirties metinėms paminėti. Valstybės dienos išvakarėse skambėjo žymioji G. Puccini opera „Madam Baterflai“, Čio čio san partiją operoje dainavo Junko Ueda.
2025-ieji: festivalis renginiais minėjo Johanno Strausso gimimo metines. Skambėjo gražiausios valsų karaliaus melodijos, susipynusios su elegantiška klasikinio baleto gracija, – buvo parodytas J. Strausso baletas „Pelenė“.
Naujausi komentarai