Žiemovertis – posūkis į pavasarį

Nepastebimai, per pūgas, sniegą ir dulksną, prisėlino viduržiemis, kurį nuo seno pažymime sausio 25-ąją. "Ši data senolių kalendoriuje pažymėta pusiaužiemio, arba žiemoverčio, ženklu – pusė žiemai skirto laiko jau praėjo. Nuo senovės būta svarbių šios dienos orų spėjimų. Buvo tikima, kad sausio 25-ąją meška savo guolyje ant kito šono verčiasi, o nubudęs barsukas išlenda apsidairyti. Jei šviečia saulė, jis išsigąsta savo šešėlio ir, atbulas nulindęs į savo olą slėptis, gulasi ant to paties šono, nes snūduriuoti ilgai nebeteks. Jei oras apsiniaukęs, barsukas nemato savo šešėlio – tuomet pasivaikšto po mišką ir, grįžęs į olą, dribtelėja ant kito šono. Tokiu atveju pavasario tektų dar ilgai laukti", – aiškino etnologė Gražina Kadžytė.

Tvirtinama: koks bus oras tądien po pietų, tokia būsianti ir antroji žiemos pusė. Būtų gerai, kad sausio 25-ąją šviestų saulė, nes tai žada gražią vasarą ir dosnius metus. Jei bus debesuota, tai duobkasiai turės daugiau nei įprasta darbo, o jei snigs ar lis, tai ne tik duona pabrangs. Dar didesni neramumai, nei buvo neseniai Vilniuje, kils, jei sausio 25-oji bus vėjuota.

Varėnos rajone buvo paprotys sausio 25-ąją nevalgyti bulvių, kad jos vasarą nekirmytų, o Žemaitijoje tądien keldavo iš žiemos miego obelis, jas purtydami. Mat žemaičiai naują metų trapsnį stengėsi pradėti taip, kad jis ateityje būtų sėkmingas – obelys duotų didesnį derlių. G.Kadžytė įsitikinusi, kad nepakenktų šį seną žemaičių paprotį atgaivinti – juk neprošal, pavyzdžiui, miestiečiui nuvažiuoti į užmiesčio sodą ir pabūti tarp vaismedžių, išsiilgusių žmonių artumo, pasidomėti, kaip bitės žiemoja.

Liturginiame kalendoriuje sausio 25-ąją minima pirmųjų krikščionių persekiotojo pagonio Sauliaus stebuklingo atsivertimo diena (mes jį žinome kaip apaštalą Paulių).