Kauno lopšelio-darželio „Vėrinėlis“ „Pelėdžiukų“ grupės vaikus kas rytą pasveikina papūga Marytė ir šinšila Pūkis, kuriuos mažiesiems padovanojo tėvai.

„Pelėdžiukus” papūgėlė sutinka linksmu čiauškėjimu, tarsi pripažindama, kad tapo visos grupės mažųjų geriausia drauge. Auklėtoja Rūta Rugevičienė sako, kad vaikai, bendraudami su paukščiu, tapo draugiškesni, jautresni, labiau užjaučiantys vienas kitą. Darželinukai savo augintinę šeria, moko kalbėti.

„Einam pas papūgėlę“, - taip pedagogė sako globotiniui, kai šis kaprizijasi, jam ką nors skauda ar paprasčiausiai pasidaro liūdna. Pakalbinus linksmai klegantį paukštelį keturmečio ar penkiamečio veidas iš karto pragiedrėja – visų bėdų lyg nebūta.

Pedagogė juokauja: papūga, kuri dažnai paleidžiama iš narvelio, yra lyg visateisis grupės narys, be jos visiems būtų liūdna. Kai vaikai piešia, ji mėgsta snapeliu bakstelti į dažus ar gnybtelėti už rankos, o kai auklėtoja skaito pasaką – kuriam nors mažyliui jaukiai įsitaisyti ant peties.

Papūgėlė pažįsta visus „pelėdžiukus“: užsukus ne tos grupės vaikui, pradeda leisti piktesnius garsus ir pašiaušia plunksnas. Vaikai žino papūgėlės gimimo dieną – tada vaišina savo numylėtinę pačių pagamintu vaisių tortu. Lesalo mažieji atneša iš namų, mamos gerai žino, kad reikia pasirūpinti vaikų augintine.

Dėmesio reikalauja ir šinšila Pūkis, kuris labiausiai mėgsta riešutus. Vaikai padeda auklėtojai išvalyti abiejų augintinių narvelius.

Gyvasis „Pelėdžiukų“ grupės kampelis buvo dar didesnis: jame ne vienus metus gyveno ir jūrų kiaulytė. Dabar, jai nugaišus, vaikai su auklėtoja tariasi, kokių naujų kaimynų reikėtų Marytei ir Pūkiui. Vieno grupės auklėtinio tėvai pažadėjo padovanoti dvi jaunikles papūgėles.