Vakar visa Lietuva mirgėjo pavasarinių žalumynų puokštėmis, kurios centre kadagio šakelė.
Lietuviams gerai žinomos kadagio gydomosios ir kitokios galios. Neatsitiktinai plakamam kadagio šakele ir linkime sveikatos, stiprybės.
Šio augalo džiovintais spyg-liais aprūkomi pirmą kartą per Jurgines lauk genami gyvuliai, pirmą kartą į laukus išeinantis artojas, pastatytas trobesys ar mirštantis žmogus.
Visad žaliuojantį kadagį, kaip pagrindinį verbos augalą, lietuviai laiko amžinos gamtos, stip-rybės simboliu, kurio neįveikia nė pats velnias. Tad kadagiui priskiriamos galios nėra atsitiktinės, įsitikinusi etnologė Gražina Kadžytė.
Beje, Vilniaus verbos apeiginės paskirties niekada neturėjo. Šios verbos tėra gražūs Vilniaus krašto tautodailės kūriniai iš džiovintų gėlių ir žolynų.
Ką simbolizuoja pavasarinių žolynų verba bažnyčioje?
Verba primena mums, kad prasidėjo Didžioji (Kančios) savaitė Verbų sekmadienį į Jeruzalę įžengė Kristus, kuriam po kojomis minios žmonių, pasitikusių jį gatvėse, klojo palmių šakas. Romėnai šią dieną pavadino Palmių sekmadieniu.
Įvairių tautų katalikų bažnyčiose verbas (juk ne visur auga palmės) pradėta šventinti V amžiuje.
Baigiantis viduramžiams, verbos jau buvo tapusios neatskiriama liaudies papročių dalimi.
Naujausi komentarai