Kai 1878 m. buvo baigta statyti Loreto koplyčia, nebuvo galimybės patekti į 22 metrų aukštyje esančią choro palėpę.

Šiai problemai spręsti buvo pakviesti dailidės, tačiau visi jie priėjo prie išvados, kad į palėpę reikės patekti kopėčiomis, nes laiptai užgriozdintų mažos koplyčios vidaus erdvę.

Legenda pasakoja, kad seserys, norėdamos išspręsti šią problemą, devynias dienas kalbėjo noveną šventajam Juozapui, dailidžių globėjui.

Devintą, paskutinę maldos dieną, prie koplyčios pasirodė vyras su asilu ir įrankių dėže, ieškantis darbo.

Po kelių mėnesių elegantiški apvalūs laiptai į palėpę buvo baigti, o dailidė dingo nepasiėmęs užmokesčio.

Kadangi seserys norėjo atsilyginti jam už atliktą darbą, jos nusprendė išspausdinti skelbimą apie šį vyrą vietiniame laikraštyje, tačiau meistras taip ir neapsireiškė.

Tad žmonės nusprendė, kad tai buvo pats šventasis Juozapas, atsiliepęs į seserų maldas.

Laiptų dailidė, kad ir kas jis buvo, pastatė nuostabų statinį.

Projektas tuo metu buvo naujoviškas, o kai kurie konstrukciniai sprendimai dar ir šiandien glumina ekspertus.

Laiptai turi du 360 laipsnių posūkius, tačiau nėra jokių matomų atramų.

Sakoma, kad jie buvo pastatyti be vinių, sujungti tik mediniais kaiščiais.

Metams bėgant, daugybė žmonių plūdo į Loreto koplyčią, kad pamatytų stebuklinguosius laiptus.

Jie tapo daugelio straipsnių, televizijos laidų ir filmų tema.

Šiandien, kovo 19-ąją, kaip tik švenčiamos Juozapinės, krikščioniškuose kraštuose prisimenamas šventasis Juozapas – Mergelės Marijos sužadėtinis, Šventosios šeimos galva.