Muzikinio teatro solistą Šarūną Juškevičių publika vertina ne vien už vokalinius gebėjimus. Retas scenos profesionalas gali pasigirti tokia charizma kaip šis artistas.
Balsas "pastatytas" ir namie
Neseniai kolegų išprovokuotas paminėti kūrybinio darbo 30-metį, Š.Juškevičius kuklinosi, jog ne visada pavyksta įtikti reikliems žiūrovams.
– Kai kurie teatro kritikai jus tituluoja bufonados maestro. Kaip priimate tokį įvertinimą?
– Kad bufonados – turbūt, kad maestro – ne man spręsti. Aišku, šis žanras arčiausiai mano esybės, nors su malonumu vaidinu ir tokiuose spektakliuose kaip "Smuikininkas ant stogo". Po visų kvailų operečių, atėjus "Smuikininko" eilei, laukia tikra šventė, kapitalinė atgaiva.
– Tačiau galbūt komiškus vaidmenis neretai kurti sunkiau nei dramatiškus?
– Iš tiesų nėra paprasta prajuokinti publiką. Ir man tas ne visada pavyksta. Tada galvoji, kas buvo ne taip, kodėl žiūrovai nesijuokė tuo metu, kai to tikėjaisi. Ar čia pats kaltas, ar magnetinės bangos, ar publika nesuprato? Yra ir tokių situacijų, kur žmonių reakcija visada būna tokia pat. Beje, nepaprastai sudėtingas dalykas suvaidinti girtą. Vienąkart pavyksta, o kitąkart, žiūrėk, – ne. Ir nežinia, kodėl taip.
– Ar darbe ir namuose Šarūnas Juškevičius yra dvi skirtingos asmenybės?
– Visiškai. Nors žmona ir įspėja, kad namuose nekalbėčiau "pastatytu" balsu. Tiesiog esu įpratęs kalbėti garsiai. Prisipažįstu, kad gyvenime esu santūrus žmogus. Net pagal Zodiaką mano ženklas Svarstyklės, todėl turbūt ir nesiblaškau, visada ilgai ir nuobodžiai svarstau, dėl ko kai kas irgi labai pyksta – žmona priekaištauja, kad vis negaliu apsispręsti. Tačiau tam tikrose situacijose ši savybė padeda išvengti nemalonumų.
– O ar galėtumėte pavadinti save linksmų plaučių žmogumi?
– Turbūt dar esu. Kad buvau – tikrai galiu pasakyti drąsiai, bet gyvenimas keičiasi ir tų "pašposijimų" tiek daug, kiek anksčiau, jau nėra. Galbūt jų ir nebesinori. O buvo laikai – taip, linksmai gyvenome.
Sausa teorija nesusižavėjo
– Užaugote žinomo teatralo šeimoje. Ar galėjote kada nors įsivaizduoti save, tarkime, jūrininku ar kitos profesijos atstovu?
– Muzika lydėjo mane nuo pat mažens. Ji turėjo be galo didelę įtaką mano kasdieniam gyvenimui, ypač tuometė popmuzika – esu "bitlų" vaikas. Būdavo pavydu, kad jie gali taip groti ir kurti tokią šaunią muziką. Bet tuometėje S.Šimkaus aukštesniojoje mokykloje patekau į muzikos teorijos skyrių. Taip turbūt susiklostė todėl, kad muzikos mokykloje mokiausi groti akordeonu, tačiau tikrai neketinau tapti akordeonistu. O privalomasis instrumentas buvo pučiamasis. Vidurinėje likti irgi nenorėjau, nes tiesiog nekenčiau matematikos, nesupratau ir dabar jos nesuprantu, nemoku skaičiuoti. Tačiau ir jokios meilės muzikologijai, muzikos teorijai nepajutau. Sėdėti ir kažką rašyti – absoliučiai ne mano stilius, jeigu reikia parašyti laišką, kurpiu jį ištisą mėnesį.
Į konservatoriją Vilniuje patekau tik tarp kandidatų, tad persivedžiau į Klaipėdą, muzikos mokytojų specialybę, kadangi reikėjo kažkaip išsisukti nuo tarybinės armijos. Pabaigus irgi buvo du keliai – arba pasilikti čia ir išeiti į armiją, arba važiuoti į kaimą mokytojauti. Tad pasirinkau antrąjį variantą. Mokytoju dirbau penkerius metus, nors tuo metu jau važinėdavau ir į Klaipėdos liaudies operą. Pedagoginė patirtis labai praverčia dabar, dirbant su studentais.
Širdies gilumoje visada svajojau apie dramos teatrą, juk čia buvo praleista visa vaikystė, paauglystė, vos ne kiekviena diena, o spektakliai matyti po keliolika kartų. Bet sykiu ir nebuvau užtikrintas savimi.
Galima sakyti, kad į tai, kuo esu dabar, atvedė atsitiktinumų seka. Jei ne vienas dalykas, nebūtų įvykęs kitas. Jei profesorius Kazys Kšanas nebūtų pamatęs manęs tam tikrame amplua, jis nebūtų pakvietęs manęs į operetę "Studentas elgeta", kurią tuomet statė. Kas žino, kaip tada likimas būtų susiklostęs.
Be teatro nepražūtų
– Ar kada nors esate susimąstęs, kas būtų, jei jūsų gyvenime nebeliktų teatro?
– Prieš 10 metų tai būčiau pavadinęs didele tragedija. Dabar viskas atrodo truputį kitaip. Jau ir dabar suvoki, kad tavo aukso amžius teatre praėjo ir patys ryškiausi vaidmenys suvaidinti. Tad visada džiaugiuosi gavęs progą išeiti į sceną. Tiesiog mąstau realiai – jei tektų išeiti iš teatro, liktų pedagoginis darbas.
– Ar galite įsivaizduoti save niekur neskubantį, įsisupusį į pledą ir besimėgaujantį maloniu skaitiniu pensininką?
– Aišku. Galėčiau meluoti, kad ne, jokiais būdais. Tačiau kuo toliau, tuo labiau norisi tos ramybės, šiek tiek stabtelėti. Arba turi ignoruoti daugybę dalykų, kurie susiję su šeima, namais.
Dabar pasitaiko, jog veiklos užtenka vos ne po 12 valandų per dieną – teatre intensyvus darbas, po to – su studentais. O dar savaitgaliai užimti. Kai nebegali pailsėti, tai pradeda po truputį erzinti. Kartais tiesiog norisi pabėgti nuo visko ir bent porą dienų nieko neveikti. Tad paburbi paburbi, bet kai išeini į sceną, viską pamiršti – didelis džiaugsmas, kai vaidmuo pavyksta, ir tai yra pats geriausias atlygis už visas kančias ar gyvenimo nepatogumus.
Su žmona suvedė muzika
– Ar su žmona taip pat suvedė profesija?
– Veikiau ne profesija, o meilė muzikai. Ji taip pat mokėsi S.Šimkaus konservatorijoje, bet žemesniame kurse, po to kartu studijavome tuometės konservatorijos Klaipėdos fakultetuose, o suvedė mus kamerinis choras. Dainavome fantastiškai gražius kūrinius, štai ten tarp mūsų kažkas ir įsižiebė. Kitais metais bus 30 metų, kai su Virginija esame kartu.
– Ar vaikai tęsia teatralų šeimos tradicijas?
– Turiu dukrą ir sūnų, tačiau nė vienas nepasuko mano pėdomis. Gal ir gerai, jei dėl to širdis neplyšo. Dukra baigė Klaipėdoje lietuvių ir švedų kalbą, o sūnus buvo pradėjęs mokytis S.Šimkaus konservatorijoje, tačiau kadangi neturėjo specialaus pasirengimo, teoriniai dalykai jį ir "pribaigė". Dabar jis tiesiog dirba. Aš dėl to labai neišgyvenu – ne visi turi būti profesoriai.
Dukra dabar – jauna mamytė. Turiu aštuonių mėnesių šaunų anūką Mykolą, kuris yra mano didžiausias džiaugsmas ir atgaiva.
– Tad esate išdidus senelis?
– Esu tiesiog laimingas senelis.
– Ar aistra muzikai, įrašų kolekcionavimui išliko iki šiol?
– Visada turėdavau ir dabar, jei leidžia galimybės, įsigyju tokios muzikos, kurią mėgstu. Tai ir klasika, ir popmuzika, ir džiazas. Labai norėtųsi turėti gerą garso aparatūrą, tačiau ji kainuoja tūkstančius, vos ne kaip automobilis. Žinoma, tai man neįkandama, tenkiniesi paprastesniais dalykais.
Virtuvėje atsipalaiduoja
– O kaip kita jūsų aistra – kulinarija? Sklando kalbos, kad galėtumėte iš kirvio išvirti sriubą.
– Tai yra pasakos. Žinote, čia yra tas atvejis, kai kažkas kažkada kažką pasakė ar aš ką nors užsiminiau, o paskui tai apaugo legendomis. Man valgio gaminimas yra savotiškas atsipalaidavimas. Lygiai taip pat, kaip nueiti į turgų apsipirkti. Tai tiesiog visiškai kita sfera – gali pabūti vienas su savimi, kažką tuo metu ramiai mąstyti, tuo pačiu paeksperimentuoji, o jeigu dar kas nors ir išeina, būna labai malonu. Nemanau, kad čia kaži koks stebuklas. Kai pasižiūri, kas vadovauja pasaulinio garso restoranų virtuvėse, kažkodėl dažniausiai matai vyrus, o ne moteris.
– Nuo seno gyvenate pačiame miesto centre, tad tiek Muzikinis, Dramos teatrai, tiek Menų fakultetas ar S.Šimkaus konservatorija pasiekiami per keletą minučių. Leiskite spėti, jog nesate užkietėjęs automobilininkas?
– Išties – automobilio nevairuoju. Čia toks keistas, gal net paveldėtas dalykas. Nei mano tėvas, nei mama, nei brolis nevairuoja, sesuo, žinau, laikė teises, bet taip pat nevažinėja. Aš visiems sakau, kad man didesnis malonumas, kai mane veža. Beje, mano sūnus vairuoja puikiai. Tačiau kai mes išvažiuojame į gatvę, nuo intensyvaus eismo man pasidaro silpna. O jeigu toks dar atsisėsčiau prie vairo, ir kitiems trukdyčiau, ir dar avariją sukelčiau. Aišku, kuo toliau į senatvę, tuo labiau norisi ramybės, pabėgti nuo daugiabučio triukšmo ir netvarkos, kirba svajonė išsikraustyti į užmiestį. Štai tada supranti, kad be automobilio neišsiverstum.
– Gal šiam grandioziniam planui atsidėsite išėjęs į pensiją?
– Turbūt teks.
Naujausi komentarai