Marijus Gvildys – žinomas floristas ir pedagogas, be kita ko, vertinantis ryškaus charakterio augalus. Floristas, kurio kūrybiškumą aukštai vertina ir užsienio šalių kolegos, neseniai išleido įspūdingą savo kūrinių albumą. Tačiau ne prastesnį įspūdį palieka ir Kauno paslaugų verslo darbuotojų profesinio rengimo centro bazėje jo įkurta Floristikos studija prie pat "Akropolio", nustelbianti pastarojo puošmenas natūraliu grožiu, originaliais floristikos sprendimais.
Marijus su kolege studiją pavertė kūrybine laboratorija, kurioje gimsta maži ir dideli stebuklai, panaudojus, rodos, kasdienes priemones, neįmantrius augalus. Gal tik Kauno simbolis stumbras, sukurtas floristo rankomis, nustebina pas mus vis dar egzotišku "mėsėdžiu" augalu – ąsoteniu. Šis į nedidelį puošnų krūmokšnį panašus augalas įkomponuotas į floristinį kūrinį taip, kad kiekvieną smalsuolį priverčia dviprasmiškai šyptelėti (šypseną sukelia kai kurie segedusios mėsos spalvos ąsotenio lapai, kurių forma primena ne vien ąsotėlius).
Floristas tikina, kad šis "ėdrus" augalas ir jo kolegė saracėnija studijoje atsirado tik dėl neįprasto gebėjimo gaudyti vabzdžius ir jais misti. Tai pusiau parazituojantys augalai, todėl jiems retsykiais reikia natūralių organinių medžiagų – vabzdžių. Ąsotėlio dangtelio pakraščiuose esančios liaukutės išskiria nektarą, kuris privilioja vabzdžius. Priviliota į ąsotėlio vidų auka negali išlipti, nes ąsotėlių vidus yra apaugęs šereliais. Tad auka nuslysta jais žemyn ir atsiduria ąsotėlio dugne, kuris išskiria vabzdžius virškinančią rūgštį.
Ąsotenio užgaidos
Ąsotenio ąsotėliai būna įvairių dydžių – nuo 3 iki 30 cm ilgio, įvairių spalvų. Šiems augalams patinka šviesios, ištisus metus šiltos ir labai drėgnos vietos. Todėl namuose jiems tinkamiausia patalpa – vonios kambarys su langu.
Mėgsta minkštą, ypač lietaus, vandenį. Juo reikėtų ir laistyti, ir dažnai purkšti. Ąsotenis tręšiamas kas tris savaites silpnomis organinėmis trąšomis, kuriose yra daug azoto. M.Gvildys kartais pamalonina ąsotenio kolegę saracėniją mažutėliu jautienos faršo gumulėliu, kurį įdeda į ąsotėlį pincetu.
Ąsoteniai persodinami pavasarį, prieš tai nugenėjus iki gerai išsivysčiusio pumpuro, išaugus stipriems ūgliams, jie nugnybiami virš septintojo pumpuro. Maždaug po pusantro mėnesio iš viršutinio lapo pažasties pasirodžiusius jaunus ūglius reikia pašalinti, nes ąsotėliai ant jų neauga.
Augalui reikalingas indas, iš kurio gerai išbėga vanduo. Ąsoteniui tinka rupios lapinės ir viržinės žemės (1:1) mišinys, kuriame yra medžio anglies, smulkintų samanų, biohumuso.
Naujausi komentarai