Kokteilis

Tie skubantys žilagalviai...

„Dirbu Neringoje. Keletą kartų per savaitę tenka vykti į Nidą. Kai judu į darbą, rytais į kitą marių pusę keliuosi senuoju keltu. Tokių kaip aš – ne vienas ir ne du, vidutiniškai – apie 10 žmonių. Tačiau kai ateina stintų gaudymo sezonas, kelionė į Neringą tampa nemaloni, – pasidalyti savo nuomone panoro Karolis. – Dėl gausybės žvejų, kurie beveik visi – pensininkai. Ne metai esmė, o elgesys. Tik pajudėjus keltui, jie, 15–20 žvejų, skuba prie išlipimo vietos, kad pirmi spėtų į Smiltynėje laukiantį autobusą. Neįsivaizduoju, kur jie skuba? Mat stintų gaudymo metu į Nidą specialiai, kad žvejai tilptų su savo manta, važiuoja didelis autobusas. Kol pensininkai su meškerėmis, peikenomis, kėdutėmis braunasi į autobusą, vargšai dirbantieji turi šalti lauke. O tie žvejai važiuoja tik iki Juodkrantės ar dar arčiau. Akivaizdu, kad į autobusą visi tilps, visiems bus vietų atsisėsti, tačiau mūsų žilagalviai žuvų mėgėjai to neįvertina – skuba, bėga, lekia.“

Nugirstas pokalbis

– Ar tiesa, kad žuvis sveika smegenims?

– Taip, ypač sveika yra žvejyba, – ji labai lavina vaizduotę.

Valgo gyvas stintas

Kasmet stintų festivaliai vyksta Pietų Korėjoje, prie Sojango ežero, į kurį žuvys atplaukia neršti. Korėjiečiai stintas valgo ne vien keptas, bet ir gyvas.

Žuvys su citrina

Monika pabandė pagardinti stintas citrina. Mergina pasidžiaugė, kad eksperimentas pasiteisino.

Iš pradžių ji išvalė vieną kilogramą stintų, po to paskanino druska ir pipirais. Išspaudusi sultis iš didelės citrinos, jas užpylė ant stintų. Viską marinavo keletą valandų. Vėliau apvoliojusi miltuose Monika stintas kepė įkaitintame aliejuje. Iš abiejų pusių, kol gražiai apskrudo.

Linksmieji tirščiai

Pesimistas: „Blogiau būti negali“.

Optimistas: „Gali, gali...“

Česka (397 719; o yra klaipėdiečių, kuriems nepatinka stintos?)