Kokteilis

Kaimynų šuns įprotis

„Kaip atpratinti kaimynų šunį negulėti ant mūsų kilimėlio, skirto kojoms valyti“, – per „Kokteilį“ skaitytojų patarimo prašo Sigita.

Anot moters, kaimynai turi kudlotą keturkojį, kuriuo ne itin rūpinasi.

„Jie nesivargina vedžioti šunį po lauką, – pasakojo skaitytoja. – Didžiausias kaimynų rūpestis – praverti duris, kad šuo pats nueitų pasivaikščioti. Na, dar reikia atidaryti duris, kai augintinis grįžta išsituštinęs. Tačiau pastarąjį veiksmą kaimynai dažnai užmiršta atlikti. Tad šunėkas, kol jo savininkai jį prisimins, lūkuriuoja laiptinėje. Ir visada kažkodėl susirango ne ant šeimininkų, o ant mūsų kilimėlio.“

Sigita baiminasi, kad šuo, kuris turbūt neįsivaizduoja, kaip atrodo šampūnas, gali turėti įvairių gyvių.

„Nesuprantu, kodėl tas šuva taip pamėgo mūsų kilimėlį, – svarstė klaipėdietė. – Jis niekuo nesiskiria nuo kitų, kokius turi kiti gyventojai. Gal kuo nors kilimą ištepti, kad kudlius atprastų raitytis prie mūsų durų?“

Mamų juokeliai

Iš lauko atėjo du purvo gabalai. Sakosi esantys mano vaikai. Iš balso panašūs. Reikės nuprausti. Tada paaiškės.

Šeimininkų vargai

Tie, kurie tvirtina, kad šuo baisiau už marą, yra teisūs.

Jie norinčiuosius įsigyti šunis perspėja: „Tapsite seilių naikinimo nuo džinsų ir striukių specialistais, įgusite valyti po pasivaikščiojimo purvinų pėdų paliktus pėdsakus ant grindų ir gramdyti svetimų išmatų likučius nuo savo batų, drąsiai kirpsite nagus, valysite ausis, plausite akis. Drėgno kailio kvapas kels malonų jaudulį. Beje, jūsų striukė ir kelnės kvepės tuo pačiu“.

Linksmieji tirščiai

Moteris perka baldus. Pardavėja klausia:

– Kam jūs perkate tokią aukštą spintą? Gal lubos labai aukštos?

– Kad ne. Kaimynas aukštas.

Česka (397 719; o jums, mieli skaitytojai, ar kartais nesinori kai kuriems kaimynams karūną ant galvos kastuvu pataisyti?)