Kokteilis

Sunku mums, vyrams

Vėlai pareiname į namus. „Meilužę įsitaisei, paleistuvi?!“ – priekaištauja jos.

Anksti pareiname. „Gal aš už tave dirbsiu, veltėdi?!“ – rėkia jos

Daug dirbame. „Reikėtų pažiūrėti, ką tu ten taip dirbi!“ – burba.

Mažai dirbame. „Šeimos negali išmaitint, išsigimėli!“ – baubia žmonos.

Mažai uždirbame. „Iš tavo atlyginimo net katė neturi kuo tuštintis!“ – priekaištauja pačios.

Daug uždirbame. „Įsivaizduoju, kiek tu nuo manęs nusuki, kai tiek uždirbi!“ – akis kabina antrosios pusės.

Daug gauname mažai dirbdami. „Nemaniau, kad teku už bandito!“ – šnairuoja moterys.

Mažai gauname daug dirbdami. „Tokių mulkių, kurie artų už skatikus, su šviesa reikia paieškoti!“ – kritikos negaili silpnosios lyties atstovės.

Mažai dirbdami mažai gauname. „Pažiūrėk į mane – negaliu net gatvėje pasirodyti!“ – niršta damos.

Daug dirbdami daug gauname. „Šitiek uždirbi, o aš trečią dieną tais pačiais kailiniais turiu vilkėti!“ – šnairuoja jos.

Nepadedame tvarkytis namie. „Aš tau nesu namų darbininkė!“ – šepečiais mojuoja moterys.

Padedame tvarkytis. „Geriau jau ant sofos drybsotum, atgrubnagi!“ – amžinai joms neįtinkame.

Nedovanojame gėlių. „Kai anytos gimimo diena, tai net mimozų leki pirkti!“ – kandžiojasi žmonos.

Dovanojame gėlių. „Kaimynas saviškei visą gėlyną užsodino, o čia mat tris nusususius gvazdikus šiaip ne taip išdrebino!“ – kojomis trepsi madmuazelės.

Nesakome švelnių žodžių. „Teisingai mama sakė, kad jie tik iki vestuvių švelnūs!“ – atakuoja mylimosios.

Kalbame švelnius žodžius. „Įdomu, kokia pempė tave tokių žodelių išmokė?!“ – vėl turi priežastį priekaištauti.

Išnešame šiukšles. „Pas meilužę išėjo!“ – įtarimais laidosi moterys.

Nenešame šiukšlių. „Lauk iš namų!“ – švokščia jos.

Žiūrime televizorių. „Tu tik ant lovos drybsoti moki!“ – neduoda ramybės širšės.

Nežiūrime televizoriaus. „Tau tik vienas dalykas galvoje!“ – zirzia ponios.

Česka (ir dar moterys apie vyrus sako: "Vyrai kaip svogūnai – nulupi ir nelieka nieko kito, kaip verkti).