Kapinių lankymo atgarsiai
Kad rudens šalčiai dar nepakando, leido suprasti "Kokteilį" labai mylinti ir nuo jo laikraštį pradedanti skaityti Lyda.
"Lankiausi kapinėse ir aš, – anoje pusėje telefono laido suokė ji. – Ant vieno Lėbartų kapinių antkapio patraukė akį užrašas: "Ilsėkis ramybėje, diagnozė nepasitvirtino". Kapinės – svetimos, nežinomos, todėl paklausiau aplinkinių, čia palaidotas gydytojas ar ligonis?"
Lyda labai nustebo, kai jai buvo atsakyta, jog ne kas kitas, o gydytojas.
O Romas sakė, kad lapkričio 1-ąją į kapines automobiliais buvo galima įvežti neįgalius žmones, turinčius neįgalumą patvirtinantį dokumentą. Ir paprašė "Kokteilio", kad paklaustų Klaipėdos kapinių administratoriaus, o ką daryti seniems žmonėms, kurie tik dėl metų naštos sunkiai paeina.
"Galėtų nuo kitų metų kapinių cerberiai atsižvelgti, jog automobilyje yra senolis ir leisti nuvažiuoti iki lankomo kapo", – siūlė vyriškis.
Klausimas: tai ką gi jie darydavo dieną?
"Kokteilio" pozicija
Gerai ne ten, kur mūsų nėra, o ten, kur niekada ir nebuvo!
Nugirstas pokalbis
Anądien kapinėse kalbėjosi du senukai:
– Vai vai, tas daktarų raštas... Niekaip įskaityti neįmanoma...
– Gerai rašo! Aš su vienu receptu pusmetį nemokamai važinėjau autobusu, lankiausi muziejuose ir gaudavau nuolaidų knygyne. Dabar kai jį nunešiau, tai dar ir pensiją pakėlė...
Linksmieji tirščiai
Linkolnas mokėsi židinio šviesoje, Mocartas kūrė pasišviesdamas žvake, Galilėjaus atradimai padaryti žibalinės lempos šviesoje.
Klausimas: tai ką gi jie darydavo dieną?
Česka (397 719; ačiū laikraščio jubiliejaus proga atnešusiems dovanas, ačiū ir tiems, kurie atneš)
Naujausi komentarai