Tie, kuriems mieliausias tradicinis lietuviškas maistas, turbūt jau puikiai žino kavinę-užeigą "Gramutė". O jei dar ne – būtinai turėtų joje apsilankyti.

Klientų neapgaudinėja

Vilniuje sunku išvardyti vietas, kurios bėgant metams išlaikė savo senąjį įvaizdį. Viena tokių – kavinė-užeiga "Gramutė" (Šv. Stepono g. 4). Paprastas, anglišką smuklę primenantis interjeras, ant sienų kabančios senos nuotraukos ir lietuviams puikiai žinomi gardūs patiekalai – didžiuliai cepelinai, kugelis, bulviniai blynai, įvairūs mėsos ar žuvies valgiai.

"Gramutės" direktorius Motiejus Dringelis šypsodamasis prisimena, kaip įvairūs žmonės ne kartą jam siūlė keisti kavinės specifiką, tačiau jis tokiais gundymais nesusiviliojo. "Mums daug kartų siūlė pirkti picos įrangą. Viliojo pasakodami, kad įdėsi pusantro lito, o paimsi 14. Atsakiau jiems, jog nenoriu taip su žmogumi bendrauti. Kad paimčiau 14, aš turiu įdėti 6–7 litus. Žmogus nekvailas, negi nematys, kad už pusantro lito atnešei?" – kalbėjo jis.

Svarbiausia – geras maistas

Nuo pat kavinės atidarymo dienos prieš 15 metų kavinė išliko žinoma kaip tikros lietuviškos virtuvės atstovė. Net kai kurių garsių Vilniuje restoranų vadovai, pavargę nuo įmantrių gurmaniškų patiekalų, čia užsuka paprastai, bet skaniai ir sočiai pavalgyti.

"Stoviu kartą prie durų ir eina trys panelės. Viena sako: užeikime čia. Kita klausia, o ko? Pirmoji atsako, kad čia labai gerai maitina. Štai kokia turi būti tikra reklama – iš lūpų į lūpas", – didžiuodamasis pasakojo kavinės vadovas.

Patiekalų porcijos "Gramutėje" – tikrai didelės. Tai žinodami nuolatiniai klientai, ypač moterys, dažnai užsisako po pusę porcijos. Tačiau kavinės savininkai jų mažinti neketina. "Dažnai svarstydavome, gal reiktų mažinti porcijas, bet atsisakėme. Jei žmogus persivalgys, išeidamas mane keiks, bet rytoj vėl grįš. O jei pakils nuo stalo alkanas, jausis apgautas", – aiškino "Gramutės" direktorius.

Valgyti reikia visada

Nors "Gramutei", kaip ir daugeliui sostinės maitinimo įstaigų, ekonominiu sunkmečiu tenka susidurti su nemažai sunkumų, jos vadovai nepraranda vilties. "Valdžia nuosekliai žlugdo smulkųjį verslą ir daro viską, kad ne tik likę mūsų darbuotojai atsistotų į darbo biržą eilėje, bet ir mes, patys verslininkai, taptume jos išlaikytiniais. Liūdniausia buvo, kai teko atleisti kai kuriuos darbuotojus, dirbusius daugiau nei po dešimt metų. Tačiau tikime, kad kaip nors pavyks išsilaikyti. Juk net per krizę žmonėms valgyti reikia, tai kodėl gi nevalgyti skaniai?" – šypsojosi M.Dringelis.