Paviršiuje aukso rudumo jūros dumbliai, vadinami sargassum, susirenka puriuose tankumynuose. Mažyčiai dujų burbuliukai laiko jūros dumblius plūduriuojančius, leisdami jiems plaukti bangomis, o ne skęsti. 

Šiuose tankumynuose knibžda krevetės, ryškiaspalviai žuvų jaunikliai, blyškūs krabai ir daugybė kitų gyvių, kurie čia randa ir maisto, ir prieglobstį.

Sargaso jūra – vienintelė pasaulyje, pavadinta ne pakrantės, o augalo vardu.

Gyvena daugiau nei 100 bestuburių rūšių

Iš paukščio skrydžio Sargaso jūra atrodo tarsi 1280 kilometrų pločio augalų darželis. Mokslininkai plūduriuojančius dumblių plotus vadina „buveinių salomis“, nes jie vienu metu suteikia pavėsį, slėptuvę ir maisto šaltinį.

Tyrimai rodo, kad daugiau nei 100 bestuburių rūšių visą gyvenimą praleidžia prisitvirtinusios prie sargassum dumblių – nuo pat atsiradimo iki visiško jų suirimo.

Čia saugiai jaučiasi daugybė gyvūnų, kurie atviroje jūroje būtų neapsaugoti. Atlantiniai silkiarykliai plaukioja dumblių pakraščiais, o audrašaukliai sklando žemai virš vandens, gaudydami krevetes ir mažas žuvis.

Tyrimai rodo, kad daugiau nei 100 bestuburių rūšių visą gyvenimą praleidžia prisitvirtinusios prie sargassum dumblių – nuo pat atsiradimo iki visiško jų suirimo.

Šioje dumblių gausoje gyvena europiniai ir amerikiniai unguriai, kurie savo gyvenimą pradeda kaip permatomos lervos. Nešami srovių, jie keliauja į rytus arba į vakarus, auga, keičia formą ir migruoja į upes, kurios gali siekti net Indianos valstiją. Upėse jie gyvena dešimtmečius, o subrendę grįžta į Sargaso jūrą neršti ir mirti. 

Nors jiems nepadeda jokie matomi orientyrai, jie vis tiek sugrįžta į tą pačią vietą – šis gebėjimas iki šiol glumina zoologus.

Gyvybiškai svarbi klimatui

Sargaso jūra svarbi pasaulio klimatui. Šiltas, sūrus vanduo juda į šiaurę, o vėsesnis – į pietus. Ši cirkuliacija padeda palaikyti stabilius orų modelius abiejose Atlanto pusėse, reguliuodama šilumos ir drėgmės judėjimą atmosferoje.

Dalis atmosferos anglies dioksido ištirpsta atvirame vandenyje, o planktonas šią anglį panaudoja kriauklėms kurti. 

Tačiau šiltesni paviršiniai sluoksniai trukdo vandens maišymuisi: deguonis sunkiau pasiekia gelmes, o maistingosios medžiagos iš dugno retai pakyla į viršų, todėl planktono kiekis mažėja.

Mokslininkai šį regioną vadina biologinės įvairovės rojumi ir ragina valstybes nukreipti laivus toliau nuo tankiausių dumblių masyvų ir apsvarstyti jūrų saugomų teritorijų steigimą. 

Vyriausybės taip pat derasi dėl tarptautinės sutarties, skirtos mažinti plastiko taršą ir saugoti svarbiausius migracijos koridorius, kertančius Sargaso jūrą.

Nors žemėlapiuose Sargaso jūra atrodo kaip tuščia mėlyna dėmė, ji iš tiesų yra gyvybiškai svarbi tiek klimatui, tiek jūrų ekosistemoms.

Šios jūros be krantų pokyčiai gali išplisti toli už jos ribų. Jei Sargaso jūra praras savo unikalias sąlygas, upės nuo Niufaundlendo iki Meksikos įlankos nustums ungurius į vandenyną, kur jie bergždžiai ieškos savo karščio sunaikintos gimtinės.

Pokyčiai paliestų ir kitus regionus: pavyzdžiui, kuprotieji banginiai pavasarį galėtų atvykti ieškoti naujų maitinimosi vietų, o virš Europos esantys audrų modeliai gali pasikeisti. 

Atlanto vandenynas tuo metu kauptų dar daugiau perteklinės planetos šilumos.

Nors žemėlapiuose Sargaso jūra atrodo kaip tuščia mėlyna dėmė, ji iš tiesų yra gyvybiškai svarbi tiek klimatui, tiek jūrų ekosistemoms.

Žuvų gaudyklė

Kadangi Sargaso jūra yra kelių pagrindinių paviršinių srovių centre, čia kaupiasi neskęstančios šiukšlės iš viso Šiaurės Atlanto. Srovės lyg milžiniška kilpa traukia plastikinius maišelius, butelių kamštelius ir paliktą žvejybos įrangą, o ši įstringa lėtai banguojančiose vandenyse. Skaičiuojama, kad viename kvadratiniame kilometre yra apie 200 tūkstančių šiukšlių vienetų.

Prie taršos prisideda ir triukšmas: krovininiai laivai, plaukdami per dumblių masyvus, gali užgožti giliai po vandeniu plaukiojančių kašalotų žemo dažnio balsus. O į dumblius įsipainioję žvejybos tinklai tampa spąstais jauniems vėžliams.

Kam priklauso pasaulio vandenynai ir jūros?

Pagal Jungtinių Tautų teisę pakrantės šalys ar salynų valstybės turi suverenitetą savo teritorinėse jūrose – tai yra vandenyse, besitęsiančiuose iki 22 kilometrų nuo jų krantų, kartu su oro erdve virš jų ir jūros dugnu. 

Ši zona gali būti siauresnė, jei dviejų valstybių krantai yra per arti vienas kito.