Remiantis smegenų skenavimais, mūsų nervų sistema labai skirtingai apdoroja prisilietimus, kuriuos patys inicijuojame, ir prisilietimus iš išorinio pasaulio. Smegenys veikia kaip supergalingas prognozavimo įrankis.
„Kai judate, jūsų smegenys numato, kokį pojūtį sukels tas judesys, ir nuslopina reakciją dar prieš jai pasiekiant sąmonę. Jūsų pačių sukeltas kutenimas tiesiog „atšaukiamas“ dėl jūsų smegenų šio pojūčio prognozės“, – aiškina tyrimo autoriai.
Kad funkcionuotų aplinkoje ir neišprotėtų dėl informacijos perkrovos, nervų sistema turi aiškiai atskirti signalus. Kiekvieną kartą, kai smegenys duoda motorinę komandą, jos išsaugo vidinę jos kopiją. Jei prognozė sutampa su tuo, ką jaučia oda, signalo intensyvumas akimirksniu sumažėja. Naujas išorinis prisilietimas neturi tokios prognozės, todėl jaučiamas visa jėga.
Ilgą laiką mokslininkai neturėjo aiškaus šio mechanizmo paaiškinimo. Numatymo teorija buvo įrodyta mokslininkų Sarah-Jayne Blakemore, Danielio Wolperto ir Chriso Fritho atlikto eksperimento dėka. Jie sukūrė specialią robotinę sistemą.
Savanoriai viena ranka valdė įrenginį, kuris roboto pagalba judino minkštos putos gabalėlį per kitos rankos delną. Eksperimentuotojai tyčia keitė judesio ir prisilietimo sinchronizaciją.
„Kai prisilietimas iš karto sekė judesį, tiriamieji jį įvertino kaip vos pastebimą glostymą. Tačiau kai įvedėme dirbtinį vėlavimą tarp rankos judesio ir putos prisilietimo, kutenimo pojūtis grįžo. Jis sustiprėjo, kai vėlavimas padidėjo nuo nulio iki dviejų dešimtųjų sekundės“, – padarė išvadą tyrėjai.
Fiziškai niekas nepasikeitė – tos pačios putos palietė tą patį delną. Tačiau sinchronizacijos sutrikimas įrodė, kad smegenys pateikia konkrečią laiko prognozę, ir prisilietimas blokuojamas tik tada, kai realybė ją visiškai atitinka.
Kur tiksliai galvoje „išsijungia“ kutenimas?
Siekdami galutinai nustatyti, kurios sritys yra atsakingos už šį procesą, tyrėjai palygino smegenų aktyvumą keturiose žmogaus būsenose. Nuskaitymas atskleidė unikalų neuroninį parašą.
Kito žmogaus prisilietimas reikšmingai suaktyvino somatosensorinę žievę – sritį, kuri registruoja pojūčius. Tuo tarpu smegenėlių, atsakingų už motorinę koordinaciją, aktyvumas smarkiai sumažėjo būtent tada, kai judesys suaktyvino laukiamą prisilietimą.
„Smegenėlėse yra vidinis nuspėjamasis modelis. Kai jo prognozė sutampa su signalu, jos duoda komandą, kuri sumažina somatosensorinės žievės atsaką“, – apibendrina mokslininkai.
Analitikai priduria, kad tokia sistema yra gyvybiškai svarbi žmonėms. Mūsų oda, akys ir ausys kas sekundę patiria tūkstančius numatomų dirgiklių, kylančių iš mūsų pačių judesių. Jei nervų sistema į juos reaguotų nepaisydama to, mes paskęstume savo pačių kuriamame triukšme.
Primename, kad žmogaus smegenys geba atpažinti žodžius net tada, kai juose esančios raidės yra sumaišytos. Lingvistė Karen Stollznow paaiškino, kad šis reiškinys, dažnai vadinamas „tipoglikemija“, veikia ne per „stebuklingą taisyklę“ apie pirmąją ir paskutinę raides, o per kontekstą, šablonų atpažinimą ir turinio numatymą. Smegenys greitai „užpildo“ prasmę, kai tekstas yra nuspėjamas, tačiau skaitant ilgus arba stipriai sumaišytus žodžius skaitymas sulėtėja.
Naujausi komentarai