Narkomanų adatomis subadytos citrinos – interneto gandai?

Jos žodžiais, ir Lietuvoje vis pasklindančios kalbos, kad narkomanai švirkštus dezinfekuoja badydami citrinas, tėra išgalvoti visame pasaulyje žinomi gandai.

– Ką jūs laikote interneto folkloru? Kokie yra senojo folkloro ir interneto folkloro skirtumai?

– Kalbant apie tradicinį senąjį folklorą, iškeliama jo, kaip meninės, kaip poetinės sistemos, vertingumas ir svarba. O internetinis folkloras labai įvairus, kartais netgi sunku suprasti, kad tam tikri dalykai internete ar žiniasklaidos priemonėse turi būti laikomi folkloru. Netgi kaip mokslininkui kartais reikia vos ne valios pastangų, kad galėtum reflektuoti tą medžiagą, tuos sklindančius kūrinėlius kaip vertingus.

Interneto folkloras sklinda labai įvairiais pavidalais. Tai gali būti elektroniniais laiškais siuntinėjami dalykai, dažnai net vadinami interneto šiukšlėmis. Tai gali būti ir paveiksliukai su tekstu, ir filmukai su šmaikščiais papildomais teksteliais. Dar viena svarbi skirtis ta, kad tradiciniame kiekvienos tautos folklore (nors kai kurie motyvai ir yra tarptautiniai) per ilgą laiką išsiskiria aiškūs lokaliniai vietiniai požymiai, kurie leidžia atskirti, kad tai yra lietuviška sakmė ar pasaka, tai – latviška, rusiška ar vokiška.

O šiuolaikinis folkloras savo prigimtimi ir esme yra globalus, tad labai dažnai, kai pasiieškai konteksto, lyginamosios medžiagos, pamatai, kad lietuviški pavyzdžiai yra tiesiog vertimas.

– Kokios interneto folkloro funkcijos?

– Folkloras ir senaisiais laikais, ir dabar visų pirma tenkino smalsumą. Iš principo ir šiuolaikinis folkloras atlieka senosios mitologijos funkciją – kažką aiškina, dėl kažko įspėja, kažką draudžia. Taigi dažnai atlieka tas funkcijas, kurias anksčiau atlikdavo tradiciniai tikėjimai, prietarai ar mitologinės sakmės, kurios aiškindavo, ko nereikia daryti, o jeigu vis dėlto darysi, ko gali sulaukti. Man atrodo, kad ir įvairūs gandai, tikėjimai apie visokias sąmokslo teorijas, visokie persergėjimai (ko negalima valgyti, kokių laiškų reikia neatplėšti) irgi perspėja. Ko gero, plačiąja prasme tai yra vis tas pats antgamtės, mitikos, mistikos, kažkokios metafizikos ilgesys.

– Interneto folkloras gali turėti įvairių formų. Kokios jos?

– Gali būti ir elektroniniais laiškais sklindanti informacija, rašytiniai tekstai, vadinamieji interneto memai arba demotyvacijos. Yra išskirta daugybė porūšių kad ir pagal tai, kokia nuotrauka pasirenkama: pavyzdžiui, „lol Jesus“ (besijuokiantis Jėzus) vaizduojamas Jėzus su mokiniais, o į jo lūpas įdedamas jam nebūdingas, nesakytas šmaikštus tekstas. Arba suaktualinami bibliniai siužetai: tolumoje plaukia Nojaus laivas, menkoje salelėje sėdi du dinozaurai ir parašyta „Jie nespėjo į Nojaus laivą“.

– Ar galima interneto folklorą pavadinti gandais?

– Tiksliau būtų sakyti, kad gandai yra vienas interneto folkloro porūšių, o šis terminas įvestas bandant atskirti tradicinius mitologinius tikėjimus nuo šiuolaikinių tikėjimų, kurių turinys gali būti be galo įvairus ir susijęs ne tik su šiuolaikine mitologija ar paramitologija, bet ir su visokiais socialiniais, visuomeniniais reiškiniais.

Artumas tikėjimams yra toks, kad tai plačiai, kaip ir senieji tikėjimai, pasklidusi žinia, bet skiriamasis dalykas tas, kad daug labiau abejojama to gando patikimumu. Šiuolaikinis gandas iš principo nuo senųjų tikėjimų skiriasi tuo, kad jo turinys yra netradicinis – tiesiog taip perteikiama tam tikra tuo momentu aktuali informacija. Pavyzdžiui, populiarus sovietmečio gandas – kad į pieniškas dešreles dėdavo tualetinį popierių, o kavą plikydavo daug kartų, tik, kad vanduo vis dar būtų rudas, berdavo kalio permanganato.

– Straipsnyje „Citrinos su ŽIV įdaru, arba Ko bijo šiuolaikinis žmogus“ kalbate apie atvejį su įtartinomis citrinomis. Koks tai atvejis ir kaip reaguota į tą pranešimą internete?

– Tai gana ilgą tradiciją pasaulyje turintis gandas, ne vienoje šalyje paskui išplėtotas net į pasakojimus apie tai, kad esą narkomanai prekybos centruose savo švirkštus dezinfekuoja įsmeigdami juos į citriną. Tų gandų vis atsiranda ir Lietuvoje, o keisčiausia, kad juos pasigauna netgi, atrodytų, rimtos žiniasklaidos priemonės, be to, pateikiami „komentarai“ valstybinėms institucijoms atstovaujančių asmenų, sakoma, kad ir policijos komisariatas patvirtino, jog jiems tokie dalykai žinomi, kažkokie anoniminiai pirkėjai tikino matę citrinų su keistomis skylutėmis. Taip pat kreipiamasi į AIDS centrą, kuris pasako, kad tai visiška nesąmonė. Vis dėlto abejonė jau pasėjama.