Didžiuliai nasrai vietoje ilgų rankų
Tyrėjai padarė išvadą, kad čia galiojo taisyklė „naudok arba prarask“. Kai tiranozaurų protėviai pradėjo medžioti vis didesnį grobį, jiems prireikė galingesnio ginklo. Tuo ginklu tapo milžiniška galva ir itin stiprūs žandikauliai.
Tais laikais Žemėje gyveno zauropodai – ilgakakliai dinozaurai, galėję užaugti iki daugiaaukščio pastato dydžio, net iki 30 metrų ilgio. Bandymas tokį milžiną sugriebti letenomis ar nagais buvo praktiškai beprasmis. Todėl plėšrūnai pasikliovė mirtinu įkandimu. Jų kaukolės didėjo ir sunkėjo, žandikauliai stiprėjo, o priekinės galūnės pamažu tapo nebereikalingos medžioklei ir galiausiai susitraukė iki komiškų „vištienos sparnelių“ dydžio.
Mokslininkų komanda šią teoriją išbandė analizuodama daugiau nei 60 skirtingų rūšių dvikojų mėsėdžių dinozaurų. Ir tendencija pasitvirtino visais atvejais: kuo didesnė tapdavo rūšies galva, tuo trumpesnės būdavo jos priekinės galūnės.
Mažos, bet labai stiprios
Nors šiandien iš šių „rankyčių“ dažnai juokiamasi, iš tikrųjų jos buvo gerokai stipresnės, nei atrodo. Mokslininkai apskaičiavo, kad viena tokia tiranozauro „ranka“ galėjo pakelti daugiau nei 100 kilogramų.
To nepakako, kad būtų galima sulaikyti milžinišką grobį, tačiau letenėlės vis tiek galėjo būti naudingos. Tyrėjai spėja, kad dinozaurai jas galėjo naudoti kaip atramą keldamiesi nuo žemės, partneriui prilaikyti poravimosi metu arba smūgiams iš arti.
Egzistuoja ir dar viena, gana linksma hipotezė. Kai kurie mokslininkai mano, kad letenos sutrumpėjo dėl paties tiranozauro saugumo. Kai keli šie milžinai susirinkdavo prie grobio ir pradėdavo jį draskyti galingais nasrais, ilgos priekinės galūnės galėjo būti lengvai sužalotos ar net nukąstos. Trumpos „rankytės“ buvo daug saugesnės, nes slėpėsi po masyviu kūnu.
Naujausi komentarai