Dauguma žinduolių turi uodegas ir puikiai jas naudoja: katės – kaip giroskopą, šunys – kaip komunikacijos įrankį, o beždžionės – kaip papildomą griebimo ranką. Tačiau mes, žmonės, turime tik uodegikaulį – nedidelį priminimą apie mūsų šlovingą praeitį. Pasirodo, šį naudingą priedą praradome ne todėl, kad išmintingai evoliucionavome vaikščioti vertikaliai, o dėl atsitiktinės, kvailos ir labai greitos genetinės klaidos prieš 25 milijonus metų.

Anksčiau mokslininkai buvo tikri: „Na, žinoma, uodega pati nukrito, nes trukdė vaikščioti dviem kojomis.“ Logiška? Ne! Biologijos antropologė Lisa Shapiro pažymi, kad tai netiesa. 

„Pirmiausia buvo prarasta uodega. Judėjimas, kurį siejame su gyvomis beždžionėmis, išsivystė vėliau“, – aiškino mokslininkė.

Pasirodo, kažkas tiesiog „paėmė“ mūsų protėvių uodegas, ir tik tada jie pradėjo suprasti, kaip patogiau judėti.

„Šokinėjimo“ genas – tikrasis evoliucijos chuliganas

Tikrąjį šios evoliucinės „išdavystės“ kaltininką atrado mokslininkas Bo Xia ir jo komanda. Jis kartą buvo patyręs uodegikaulio traumą ir, matyt, nusprendė išsiaiškinti, kas praeityje galėjo sukelti šią problemą. Palyginę beuodegių ir uodegotų beždžionių DNR, tyrėjai atrado „chuliganą“.

Tai buvo mažas DNR fragmentas, žinomas kaip Alu elementas. Įsivaizduokite jį kaip savotišką krautuvo geną, galintį „šokinėti“ po genomą ir bet kur sukelti mutacijas. Paaiškėjo, kad jis tiesiog įsiterpė į TBXT geną, kuris kontroliuoja uodegos ilgį, visiškai sutrikdydamas jo funkciją. Šis fragmentas buvo identiškas visose beuodegėse beždžionėse, tačiau visiškai neegzistavo uodegotose.

Mokslininkų komanda nusprendė patikrinti, kiek neprognozuojamas yra šis Alu elementas, ir atliko eksperimentą su pelėmis: „Jie įterpė Alu elementą į pelių uodegos genus ir staiga uodegų neliko“, – sakė tyrimo bendraautorius Itai Yanai.

Taigi, viskas įvyko ne palaipsniui, o „vienu mostu“. Savotiškas genetinis „dokumentų ištrynimas“ be įspėjimo.

Didelė kaina už „protingą“ rūšį

Žinoma, evoliucijoje nieko nebūna nemokamai. Šis spartus šuolis į „beuodegę“ ateitį turėjo savo kainą. Mokslininkai pastebėjo, kad pelės su šia modifikacija ne tik prarado uodegas, bet ir turėjo žymiai didesnę riziką susirgti nugaros smegenų defektu, labai panašiu į žmogaus įgimtą defektą – Spina bifida (įskilas stuburas). Tai įgimtas sutrikimas, kuris pasireiškia maždaug vienam iš 1000 naujagimių.

Nepaisant tokio rimto šalutinio poveikio, mutacija kažkaip išliko ir tapo norma. Mokslininkai mano, kad uodegos netekimo nauda buvo tokia didelė, kad ji net nusvėrė šios būklės riziką.

„Evoliucinis spaudimas prarasti uodegą turėjo būti labai didžiulis. Toks didelis, kad net jei ir kainavo šią siaubingą būklę, tai buvo verta“, – tvirtina Yanai. 

Atrodo, kad mūsų protėviai tikrai norėjo atrodyti „protingesni“ ir sutiko su keistu kompromisu: uodega už įgimtos ligos riziką. Kokia tiksliai buvo ši „didžiulė“ nauda, lieka paslaptis. Galbūt kažkas tiesiog pavargo valyti mūsų genomą nuo purvo.