Atsakymą žino vaikai?

Kai mokslininkai bando analizuoti žmonių susidūrimus su nebūtimi, dažnai pamiršta vieną svarbią amžiaus grupę – vaikus.

Nesvarbu, dėl ligos, traumos, kokios nors kitos nelaimės ar negalavimų, vaikai, pasitaiko, patiria klinikinę mirtį.

Tačiau naujame tyrime, paskelbtame žurnale „Psychology of Consciousness: Theory, Research, and Practice“, pažymima, kad labai nedaug tyrėjų bendrauja su šia svarbia amžiaus grupe, nepaisant to, kad ji suteikia ypatingų įžvalgų ekspertams, tyrinėjantiems žmogaus sąmonę.

Manoma, kad reikėtų tirti daugiau vaikų, išgyvenusių klinikinę mirtį, ypač atsižvelgiant į tai, kad vaiko pateiktas įvykio aprašymas yra nešališkas kultūrinių, religinių ar patirtinių išankstinių nuostatų atžvilgiu.

Mokslininkai mano, kad šiuo atveju reikėtų lyginti vaikų ir suaugusiųjų patirtį, kad būtų galima suprasti, kuo jų išgyvenimai klinikinės mirties metu yra panašūs į suaugusiųjų arba kuo skiriasi.

Per kelis dešimtmečius tyrimų buvo apibendrinta tai, ką tyrėjai vadina pagrindinėmis „klinikinės mirties savybėmis“, tarp kurių – gilus ramybės jausmas, išėjimo iš kūno pojūčiai, prabėgusio gyvenimo apžvalga ir pojūčiai, panašūs į kelionę tuneliu.

2024 m. mokslininkai apklausė septynis vaikus, išgyvenusius širdies sustojimą vaikų intensyviosios terapijos skyriuje, naudodami menais ir žaidimais grindžiamus metodus, o ne tiesioginius klausimus, kurie dažniausiai naudojami suaugusiųjų klinikinės mirties patirties interviu.

Vaikų pasakojimuose nebuvo visų požymių, būdingų suaugusiųjų aprašomoms patirtims, pavyzdžiui, klinikinę mirtį išgyvenę vaikai nepaminėjo matę prabėgantį gyvenimą ar gavę artimųjų žinutes.

Kultūra ir religija taip pat beveik arba visiškai neatsispindėjo jų atsakymuose, todėl tyrimo autoriai teigia, kad vaikų klinikinės mirties patirtys gali būti „grynesnės“ – arba bent jau mažiau paveiktos kultūros ir patirties – nei suaugusiųjų, ir turėtų būti laikomos itin vertingais duomenimis būsimiems tyrimams.