Utėlių klestėjimo istorija: jos vertė kasytis net dinozaurus

Utėlių gyvavimo istorija tęsiasi milijonus metų. Šie nemalonūs parazitai lydi žmogų nuo pirmųjų žmonių genčių atsiradimo pradžios iki šių dienų. Neseniai mokslininkai, tyrinėdami dinozaurų iškasenas, aptiko utėlių fosilijų ant plunksnuoto dinozauro, kuris gyveno prieš 44 milijonus metų, informuoja Kauno visuomenės sveikatos centras.

Evoliucinės antropologijos tyrinėtojų duomenimis, žmonių utėlės atsirado Afrikoje maždaug prieš 5.5 milijonus metų, o vėliau išplito į kitas pasaulio dalis.

Skustagalviai egiptiečiai

Beveik 500 m. prieš mūsų erą Herodotas (pirmasis pasaulyje istorikas) rašė, kad pas Egipto žynius ir raštininkus visuomet būdavo kruopščiai nuskustos galvos „...kad jokia utėlė ar kitas nešvarus padaras negalėtų prikibti, kai jie tarnauja dievams“... Tuo pačiu tikslu skusdavo smakrus ir galvas faraonai, carai ir didikai, gyvenę senovės Egipte, Babilone ir Asirijoje.

Tos puošnios ševeliūros, kurias mes galime pamatyti senoviškose Egipto freskose ir bareljefuose, yra ne kas kita, o perukai. Tuo tarpu pagrindinė Egipto visuomenės aukštųjų sluoksnių masė bevelijo būti plikagalve (beje, moterys – taip pat). Senajį pasaulį apnikusios utėlės jau buvo gerokai įkyrėjusios, todėl nenuostabu, kad imtąsi tokių radikalių atsargumo priemonių.

Šilko kelias

Nuo senų laikų yra žinoma apie nuostabią šilko savybę – šilko rūbuose neužsiveisia drabužinės utėlės. Dėl šios, ir dar daugelio kitų vertybių, šilko audinys buvo itin vertinamas ir, be abejo, buvo labai brangus. Ilgus metus šilkas buvo gaminamas tik Kinijoje, dėl ko ši šalis klestėte klestėjo. Klajokliai, gyvenantys kaimynystėje su Kinija, imdavo duoklę šilku. Iš vienos pusės, jiems tai buvo naudinga, nes Didžiuoju šilko keliu jie nugabendavo šilką į Europą ir uždirbdavo ten nemenkus turtus. Kita vertus, šilkiniai rūbai klajoklių vadams padėdavo išspręsti asmeninės higienos problemas, nes klajokliai ne itin mėgo praustis.

Pas mongolus netgi buvo prietaras, kad jeigu žmogus nusipraus upėje, gali kilti audra su visomis iš to sekančiomis pasekmėmis. Jei mongolų tvarkos sergėtojai užtikdavo žmogų prausiantis, prasižengusiuosius bausdavo, kartais net mirties bausme.

Dievo perlai

Bene labiausiai utėlės klestėjo viduramžiais. Pagrindinė utėlėtumo klestėjimo priežastis – higienos priemonių nebuvimas, nešvara ir netvarkingumas. Plovimo priemonių, o taip pat ir supratimo apie asmens higieną Europoje nebuvo beveik iki XIX a. vidurio. Viduramžių Europos medikai teigė, kad maudymasis vonioje yra netgi kenksmingas sveikatai. „Vandens vonios sušildo kūną, bet jos atveria odos poras ir silpnina organizmą. Taigi, maudantis vonioje, galima susirgti ar net numirti“ – buvo teigiama XV a. medicinos traktate. Tais tamsiais laikais buvo manoma, kad per atsivėrusias poras patenka infekuotas oras. Todėl aukščiausios valdžios nurodymu buvo uždarytos visos viešos pirtys. Pirtys vėl atsirado Europoje tik XVIII amžiuje.

Istorijos tyrinėtojai rašė, kad viduramžiais utėlės buvo laikomos „Dievo perlais“, kadangi jose buvo krikščioniško kraujo. Krikščionybės skleidėjai skatino gyventojus rengtis draiskanomis ir niekada nesiprausti, nes būtent tokiu būdu galima buvo pasiekti dvasinį apsivalymą. Negalima buvo praustis dar ir dėl to, kad tuomet nusiplautų šventas vanduo, kuriuo buvo apšlakstomi žmonės krikšto metu.Visą gyvenimą nesiprausti buvo laikoma ypatingo šventumo ženklu, o tarp miestiečių paplitęs įprotis vienas pas kitą ieškoti utėlių buvo laikomas tvirtos draugystės pagrindu.

Utėlės buvo ne tik vargingai gyvenančių žmonių palydovės. Viduramžiais Versalio rūmai (Prancūzijos karalių rezidencija) skendėjo ne tik prabangoje, bet ir utėlėse. XVI-XVIII a. tarp didikų įmantrių perukų ir klostuotų drabužių knibždėte knibždėjo utėlės. Ant karaliaus kortų stalelio būdavo padėtas dubenėlis, kuriame buvo galima traiškyti utėles, o rūmų damos su savimi nešiojosi specialias iš sidabro ar dramblio kaulo pagamintas lazdeles su kastuvėlio formos praplatėjimu gale, kuriomis kasydavosi, malšindamos utėlių sukeltą niežulį.

Musulmoniškoji pasaulio dalis ženkliai skyrėsi nuo viduramžių Europos – ten pirtys buvo įprastas dalykas, nes pats pranašas Machometas (islamo pradininkas) paskelbė prausimąsi pirtyje privalomu, nes, pasak jo, „švara – tai pusė tikėjimo“. Be to, jo nuomone, hamamo (pirties) šiluma, skatino vaisingumą, ir tokiu būdu didino islamo garbintojų gretas.

Iš amžių gūdumos

Per žemės istoriją įvyko daugybė pokyčių – formavosi žemynai, iškilo nauji kalnai, dėl klimato pokyčių ar kitokių priežasčių išnyko milžiniški ropliai – ichtiozaurai, dinozaurai, archeopteriksai, atsirado naujų augalų ir gyvūnų rūšių. Tuo tarpu smulkūs gležni vabzdžiai ( tarp jų ir utėlės) per dešimtis milijonų metų išliko beveik nepakitę. Tai rodo, kad utėlės bei kiti vabzdžiai yra be galo ekologiškai plastiški gyvūnai, jie greitai prisitaiko prie naujos, pražūtingos kitiems organizmams aplinkos, naujų sąlygų.