Tyrinėtojas nuo vaikystės

Gyvenimas tarp miesto ir gamtos – apie tokį svajoja dažnas, tik ne Paulius Vilkevičius. Vyrui net ir Ežerėlis pasirodė pernelyg didelis, todėl pastaruosius dešimt metų jis gyvena Braziūkuose – kaime, esančiame Kazlų Rūdos miškų masyve, Višakio aukštupyje.

„Norėjosi būti arčiau gamtos. Ežerėlyje reikia kokius 2 km paeiti, kad tai patirtum, o Braziūkuose pakanka atidaryti duris arba dirstelėti pro langus. Iš vienos pusės matau pievas, iš kitos – 150 metų senumo liepas. Papūtus stipriam vėjui kaskart meldžiuosi, kad jos nenuvirstų. Tą patį darė ir mano močiutė, kuri čia gyveno. Matyt, maldos padeda“, – šypsojosi vyras, paveldėjęs ne tik močiutės namą, bet ir jos meilę gamtai. Ji pasireiškė dar vaikystėje, kai paukščių tykojimai pelkėse Paulių viliojo labiau nei televizoriaus ekranas. Vos keliolikos berniukas keldavosi 5 val., statydavo slėptuvę ir kartu su draugu fotografuodavo vietos fauną.

„Padarai kadrą, tada įdomu, ką nufotografavai. Pradedi ieškoti literatūroje daugiau informacijos. Vėliau kyla klausimų, kodėl koks nors paukštis pavasarį atrodo vienaip, o rudenį – kitaip. Taip ir užsisuka ratas“, – nuolatinis žinių alkis, anot P. Vilkevičiaus, padeda kitaip pažvelgti į gamtos sudedamąsias dalis. Tarkime, skruzdėlyną. Teoriškai ne vienas mūsų žino, kad gyvenimas ten vyksta pagal socialinę hierarchiją, – skiriasi skruzdėlių rūšys ir jų vaidmenys, motinėlė deda kiaušinius, o darbininkės ieško maisto ir prižiūri jauniklius. Kuris tai matė iš arti?

„Kartą eidamas mišku pritūpiau prie skruzdėlyno porai minučių, o pakilau turbūt po valandos. Ten verda toks gyvenimas! Vienos skruzdės dirba, kitos imituoja darbą. Iš darbininkių jos atima šapą prie skruzdėlyno ar atneša jį į vietą, kad tik nebūtų išmestos iš bendruomenės. Ilgiau pasėdėjęs pamatai tiek veiksmo, kiek nepamatytum geriausiame seriale“, – asmeniniai ieškojimai, įsitikinęs P. Vilkevičius, jį atvedė ten, kur dabar yra.

Įtraukė stebėjimas

Šiandien prisistatydamas Paulius pirmiausia pabrėžia savo kilmę, ne pareigas.

„Ežerėlyje gimiau. Čia augau visomis prasmėmis, – sakė bendruomenės centro pirmininkas, Ežerėlio girininkijos miškininkas. – Šiemet bus dešimt metų, kai šį darbą dirbu ne pagal pomėgį, o pagal profesiją.“

Daugiau nei pusę viso laiko Paulius veda žygius, kurių pradžią žymi... gervės. Iš tolo stebėjęs triukšmingą sparnuočių pasiruošimą didžiajai rudens kelionei, sykį vyras nusprendė žvilgtelėti iš arčiau.

„Atvažiavau į pelkę, netyčia pabaidžiau ir jos pakilo. Šviečiant mėnesienai atsidūriau klyksmo sūkuryje. Tas pirmas kartas buvo nepakartojamas! Pamatęs tokį reginį, norėjau dalytis juo su kitais, – P. Vilkevičius pasakojo, kad jau kitą dieną stebėti gervių vyko su šeimos nariais, paskui ir su draugais. – Laukinėje gamtoje reikia pabūti naktį. Tada išgirsti tai, ko negali išgirsti dieną. Atrodo, miškas pats kalba.“

Padarai kadrą, tada įdomu, ką nufotografavai. Pradedi ieškoti daugiau informacijos literatūroje. Vėliau kyla klausimų, kodėl koks nors paukštis pavasarį atrodo vienaip, o rudenį – kitaip. Taip ir užsisuka ratas.

Kai pradėjo bendradarbiauti su Kauno rajono turizmo ir verslo informacijos centru, gervių stebėjimas virto kasmete tradicija ir žygiu „Pagervinėkime“. Šiemet smalsuolių kalendoriuje raudonai apibraukta rugsėjo 12 d. Bilietai, kurių skaičius ribotas, – 100, ištirpo akimirksniu.

„Būna, žmonės pamiršta, nepamato, tada rašo man. Jei tai nuolatiniai žygių dalyviai – paimu į grupę. Dabar jau iš anksto jiems primenu, kad nepražiopsotų“, – sakė žygių vedlys.

Stebėti gerves, anot jo, geriausia arba anksti ryte, kol jos neišskrido ieškoti maisto, arba vakare, kai jo jau nemato. Paulius į pelkes išeina temstant, o grįžta apie 22–23 val.

„Žygio metu dar spėjame ir pasistiprinti. Mama su tėčiu atveža savo ruoštos košės“, – abejingų šiam patiekalui, pasak P. Vilkevičiaus, nelieka.

Desertui – gervių pasirodymas. Nors vienoje vietoje susispietę sparnuočiai – įspūdingas reginys, didžiausias šios žygio efektas yra garsas. Ne vienas bando jį įsirašyti į telefoną. Būna, tai baikščius paukščius pabaido.  P. Vilkevičiaus prašymą nenaudoti blyksčių ne visi išgirsta.

Yra per geras oras

„Pagervinėkime“ tapo tramplinu ir kitiems žygiams. Su grupėmis Paulius seka gyvūnų pėdsakais. Klauso paukščių balsų. Stebi nužydėjusius, į šilko jūrą susiliejusius švylius. Supažindina su Kamšos botaniniu–zoologiniu draustiniu ir unikaliu jo reljefu. Žygį vedlys įprastai pradeda Tado Ivanausko Obelynės sodyboje, žavinčioje autentiška aplinka ir itin turtinga augalų kolekcija po atviru dangumi, todėl visi dalyviai gali pažinti ir unikalų profesoriaus palikimą.

„Žmonės žygiuose sutinka gimtadienius, švenčia bernvakarius. Visai neseniai toks buvo“, – P. Vilkevičius prisiminė ne tik linksmai nusiteikusią jaunų vyrų kompaniją, bet ir 2023-iųjų birželį.

Tąsyk žygiuodami Ežerėlio aukštapelke entuziastai minėjo Tėvo dieną. Paulius dažnai užsuka ir į Ežerėlio durpyną.

„Durpynas visada buvo traukos objektas, nes čia galima parodyti ir papasakoti daug įdomaus. Čia viskas kitaip. Tiek danga, tiek gamtos vaizdai“, – P. Vilkevičius pabrėžė, kad visi jo organizuojami žygiai į durpyną suderinti su administracija. Savarankiškai eiti į juos griežtai draudžiama dėl saugumo. Pakanka vos menkiausios kibirkšties ir durpynas gali užsiliepsnoti.

„Iš statistikos žinome, kiek gaisrų kyla būtent dėl žmogaus kaltės, – rankomis skėstelėjo vedlys. – Net tokią vasarą kaip ši užtenka sauso pusdienio ir jau rizikinga. Užtai akcentuoju įmonės geranoriškumą įsileisti žygeivius. Nė karto administracija man neatsakė.“

Nėra vienodų žygių

Kiekvienas Pauliaus žygis – unikalus, nepakartojamas, turintis pagrindinį kelią ir daug šalutinių takelių. Kodėl? Gamta nenuspėjama, todėl grupėms palinkėjęs gero žygio, vedlys primena, kad jis gali garantuoti puikiai praleistą laiką, gerą nuotaiką, o visa kita – ne jo rankose, o gamtos valioje. Kaip ir oras. Sutartą dieną žeme gali ritinėtis saulė, tačiau gali kiaurai merkti lietus. Praėjusiais metais einant stebėti gervių taip ir nutiko. Dalyviai grįžę namo gręžė kiaurai sušlapusius drabužius, traukė nosis, tačiau šiemet ir vėl užsiregistravo į „Pagervinėjimus“.

„Vadinasi, patiko! Sakau, kad nėra blogo oro. Gali būti tik per geras“, – paklaustas, ką turi omenyje, P. Vilkevičius mintimis grįžo į vieną vasaros dieną, kai dėl alinančios kaitros vos neatšaukė žygio į durpyną.

Būna, gamta iškrečia ir kitų išdaigų. Antai, sykį išėjęs klausyti paukščių balsų, vedlys su grupe jų taip ir neišgirdo, nes buvo pernelyg stiprus vėjas. Vienas pirmųjų „Pagervinėkime“ žygių taip pat buvo vos su viena gerve. Paulius spėjo, kad kas nors paukščius išbaidė, todėl visi jie perskrido į kitą vietą. Tokiais atvejais tenka improvizuoti ir suktis iš padėties. Kaip ir tais atvejais, kai susirinkusių būryje išgirsta klausimą, į kurį neturi atsakymo. Ekskursijų gidas ir žygių vedlys negali sakyti „nežinau“.

Ilgiau pasėdėjęs pamatai tiek veiksmo, kiek nepamatytum geriausiame seriale.

„Dažniausiai tokių klausimų užduoda vaikai. Su jais viskas kitaip. Vasarą rengiau stovyklą, buvau vienas iš organizatorių. Galiu pasakyti, kad tai buvo keturios sunkiausios ir keturios įdomiausios dienos gyvenime. Grįžęs namo, kol nenuėjau miegoti, sakiau: daugiau niekada! Pabudęs supratau, kad tikrai kartočiau“, – P. Vilkevičius neslėpė, kad vaikai yra viena įdomiausių auditorijų.

Tikslas – švietimas

P. Vilkevičiaus žygiai nesportiniai. Jie neorientuoti į kuo ilgesnius maršrutus, sudėtingesnes trasas, todėl specialaus pasiruošimo nereikia. Svarbiausia tinkama apranga, avalynė ir nusiteikimas.

„Mano žygiai edukaciniai. Noriu, kad žmonės kuo daugiau sužinotų. Mes einame, stojame, kalbamės. Būna, kad tos pačios tematikos žygis susidėlioja visai skirtingai, nes užkliūva kiti dalykai. Tarkime, pamatę pelkę domisi, ar joje gali paskęsti. Pamatę gyvatę teiraujasi, kaip elgtis jai įkandus, – šiam klausimui nuskambėjus iš mano lūpų, P. Vilkevičius šyptelėjo. – Nedarykite nieko, ką galvojate, kad reikia daryti. Jokiu būdu nereikia čiulpti nuodų ir veržti galūnių.“

Kitoks: P. Vilkevičiui kartais net ir Ežerėlis atrodo per didelis. / P. Vilkevičiaus asmeninio archyvo nuotr.

Per per burnos gleivinę nuodai dar gausiau pasklinda po organizmą, todėl gyvatės įkandimo vietą reikia dezinfekuoti, šaldyti, kuo mažiau judinti ir kaip įmanoma greičiau kreiptis į medikus.

Pauliui žygių metu panaudoti šių žinių neprireikė. Nereikėjo nieko traukti iš pelkės ar ieškoti pasiklydusių miške.

„Kai einame stebėti gervių, imu kolegą. Vienas eina priekyje su radijo stotele, kitas – gale. Nėra kažko tokio nutikę. Tiesa, kartą vieną žmogų ištiko epilepsijos priepuolis“, – P. Vilkevičius pasakojo, kad keliems žygeiviams likus su epileptiku, likusieji tęsė žygį. Sykį vedliui koją yra pakišusi ir pati gamta. Rūkas buvo toks tirštas, kad iš vietos, kurią žinojo kaip penkis savo pirštus, su grupele mokinių jis išėjo tik iš kelinto karto.

„Kartais manęs klausia, ar nebijau vaikščioti tamsoje. Žinoma, ne. Čia tas pats, kaip vaikščioti savo kieme“, – nebandžiusius žygių būtinai tai padaryti kvietė P. Vilkevičius. Juolab kad dabar puikus metas. Dauguma žygio entuziastų į Paulių kreipiasi ne vasarą, ne žiemą, o būtent rudenį, gausų spalvų, kvapų, skonių ir garsų.

„Grybų žygio neorgnizuoju, bet jei galėčiau nustatyti datą, tada tikrai surengčiau, – P. Vilkevičius darsyk paliudijo gamtos nenuspėjamumą. – Tas pats ir su gervėmis. Vis nueinu pažiūrėti į jas. Tokie būriai, kokius stebiu dabar, paprastai būdavo rugsėjo viduryje. Negaliu pasakyti, ką tai reiškia. Su gervėmis dar nesusikalbu.“