Deja, bet ji tapo parazitinio grybo, priskiriamo Kordicepsų šeimai, auka, rašoma theconversation.com portale.
Po kelių valandų trukusio betikslio vaikštinėjimo, dabar skruzdė yra maždaug 25 cm aukštyje. Čia padarėlis vis dar šliaužioja ant šakų, tarp lapijos. Staiga, prieš pačios valią, skruzdės tvirti žandikauliai įsikabina į vieną iš lapų ir susirakina.
Maždaug po šešių valandų skruzdė jau nebegyva. Po dviejų dienų iš jos sąnarių užaugs ūgliai, primenantys trumpus plaukelius. Dar po kelių dienų šie plaukeliai bus padengę visą vabzdžio kūnelį ir bus panašūs į rudą kilimą. Iš jos galvos išaugs baltas stiebas. Per dvi savaitės šis stiebas palinks link žemės, o jo ilgis prilygs dviejų skruzdžių kūnams.
Galiausiai stiebas į orą paleis savo sporas, kurios užkrės dar daugiau nieko neįtariančių skruzdžių.
Tokį fantasmagorišką grybų elgesį pirmą kartą 1859 metais pastebėjo Alfred Russel Wallace, kol laiką leido Indonezijoje. Tačiau mokslininkai tik neseniai išsiaiškino, koks tai procesas.
Paaiškėjo, kad grybas cheminių procesų dėka paveikia skruzdžių smegenis ir sutrikdo jų įprastą elgesį. Grybo kontroliuojamas vabzdys elgiasi taip, kad suteiktų kuo geresnes galimybes dauginti sporas.
Parazitinis grybas auga skruzdės kūnelio tarpuose, iš ten puikiai pasiekdamas vidinius organus – grybo maistą. Vabzdžio tvirtas egzoskeletas atlieka šarvų funkciją: apsaugo grybą nuo išsausėjimo, suėdimo, nereikalingų infekcijų.
Ginasi nuo grybų
Anksčiausiai, kada vabzdyje buvo fiksuotas akivaizdžiai parazitinis grybas, yra fosilijoje prieš 105 metus. Gintaro gabale rastas vyriškos lyties vabzdys, o iš jo galvos aiškiai matėsi išaugę du grybo stiebai. Galima spėlioti, tačiau neįmanoma tiksliai pasakyti, ar šis grybas kaip nors paveikė, kontroliavo vabzdį.
Terminas skruzdė „zombis“ atsirado visai neseniai, maždaug prieš 48 metus. Tuomet ant lapų fosilijų mokslininkai pastebėjo skruzdžių sąkandžius. Tai tik patvirtina, kad grybai vabzdžius puola nuo gilios senovės. Šiomis dienomis atrastas apie tūkstantis grybų rūšių, kurie parazituoja vabzdžius.
Šioje kovoje, kuri trunka ilgus amžius, skruzdės mokėsi apginti save ir lizdus nuo košmariškos grybų infekcijos. Jos dažnai valo savo kūnelius ir viena kitą, kad kenksmingos sporos būtų kuo greičiau pašalintos, kol nespėjo įaugti į odą.
Kai kurios skruzdės savo lizdus apipurškia nuodais – jie veikia kaip fungicidas. Jeigu į lizdą vis dėl to grybas patenka, vabzdžiai nelaukia, infekuotas lizdo dalis tvirtai uždaro ir atskiria.
Kartais skruzdes „zombius“ likusios sveikos skruzdžių darbininkės išneša iš lizdo. Blogiausiu atveju, kai užkrėstas visas lizdas, kolonija jį palieka ir ieško naujų namų.
Grybai šioje kovoje už buvį irgi prisitaikė: arba evoliucionavo į tokius, kurie puola tik specifines vabzdžių rūšis, arba priešingai – yra pavojingi šimtams rūšių. Tokia nepaprasta grybų patogenų evoliucija skatino vabzdžius prisitaikyti, kitaip grėsė išnykimas.
Kartais sudėtinga nustatyti, kada vabzdžius kontroliuoja grybas, o kada tai yra vabzdžio gynybinė ir savanoriška reakcija.
Pavyzdžiui, kai užkrėsta skruzdė užlipa kažkur aukštai, atrodo, kad ją kontroliuoja grybas. Parazitui ypač patogu, nes iš aukščiau vėjas poras paskleidžia didesniame plote. Vis dėlto, juk tuomet skruzdė yra toli nuo lizdo, tad tam tikra prasme apsaugo koloniją nuo infekcijos.
Mokslininikai nesutaria, ar tokį elgesį sukelia grybas su „zombio“ efektu, ar tai yra didvyriškas skruzdės pasiaukojimas. Tokiu atveju naudojamas terminas „prisitaikanti savižudybė“.
„Zombišką“ vabzdžių elgesį gali sukelti ne tik grybai, bet ir bakterijos, bestuburiai.
Naujausi komentarai