L. Jonauskas: kiekvienas tikimės pagauti didžiausią savo gyvenimo žuvį

Žmonės, kuriems svarbi aplinka, kurioje gyvename, ir kaip gyvens jų vaikai bei anūkai, puikiai žino gamtos mylėtoją, aplinkosaugininką, politiką, dabar dar ir rašytoją Liną Jonauską. Iš tėvų, senelių ar net prosenelių paveldėjęs meilę gamtai, dabar jis tuo stengiasi užkrėsti ir kitus, ypač – jaunąją kartą.

– Iš kur atsirado ta meilė gamtai ir potraukis ją saugoti?

– Meilė gamtai buvo nuo gimimo ir nė trumpam niekur niekada nebuvo dingusi. Mane visą laiką traukė į gamtą. Važiuodavome su šeima uogauti, grybauti. Seneliai gyveno netoli miško, kur daug laukinių žvėrių būdavo. Būdamas penkerių pirmą kartą išsiruošiau į žvejybą. Tėvai padovanojo meškerę – matė tą mano potraukį būti kuo arčiau gamtos. O tas potraukis, matyt, yra įgimtas, vienas iš mano prosenelių buvo miškininkas, tai tikriausiai netoli nuriedėjo obuolys.

– Suvokėte, kad kažkas su tuo žmonių elgesiu negerai ir kad kažką reikia daryti, – saugoti gamtą?

– Visi norime gyventi švarioje ir sveikoje aplinkoje. Tačiau jei į pasaulį aplink mus pažiūrime atidžiau, pamatome, kad to švarumo ir sveikumo trūksta, o kai kur – net ir labai.

Pavyzdžiui, Klaipėdos žmonės kenčia nuo įvairių uoste vykstančių krovos darbų liekanų, dulkių, kurios gula ant žmonių palangių, skverbiasi į butus. Arba faktas, kad toje pačioje Klaipėdoje sunkiųjų metalų dirvožemyje randama. Arba ką žmogui galvoti, kada šalia 50–60 metų augusį mišką norima iškirsti ir ten pastatyti traukinių stotį. Arba kai į tavo kambarį veržiasi įvairūs transporto eismo teršalai. Baltijos jūra vis kelia nuostabą – kai, atvažiavus pasimaudyti gražiame skaidriame vandenyje, tenka bristi į dumbliną vandenį. Tie dalykai visą laiką šalia. Bet kartais mes taip suaugame su aplinka, tampame jos dalimi, kad tos aplinkos ir nebematome.

Tereikia pažiūrėti atidžiau ir pamatai, kad iš tiesų gamta yra skriaudžiama, aplinka, kurioje gyvename, teršiama, niokojama. Pastaruosius 30 metų Lietuvoje mes rūpinamės ekonomika, gerove, nes tai svarbiausia, o aplinkosauga ir gamta pasirūpinsime kažkada vėliau. Aš galvoju tas "kažkada vėliau" jau atėjo ir tikrai reikėtų gamtai grąžinti skolą. Kitaip, gal šiek tiek ir hiperbolizuosiu, netrukus gyvensime dykynėj.

– Jūs dirbote Aplinkos ministerijoje. Valdininkų ir šiaip eilinių žmonių požiūris į daugelį dalykų dažnai skiriasi. Žmonėms vis atrodo, kad valdininkai nemato, kas yra blogai. Ar iš tikrųjų taip yra?

– Manau, kad gali taip būti, bet tai ne taisyklė. Kai aš atėjau dirbti į Aplinkos ministeriją, taip pat maniau, kad valdininkai, kurie dirba įvairiose valstybinėse institucijose, iš tų savo biurokratinių kabinetų mažai mato realaus gyvenimo. Siekdamas pamatyti kuo daugiau realybės, aplankiau visas institucijas, kurios man pagal kuravimą priklausė. Lankiau jas nuolat, nes norėjau suprasti, kokia reali situacija, važiuodavau su pareigūnais, žiūrėjau. Supratau, kad tai, kokią statistiką, situaciją apie vandens, oro užterštumą, apie gyvūnijos naudojimą pateikia departamentų, institucijų, tarnybų vadovai, kardinaliai skiriasi nuo to, ką mačiau važiuodamas į gamtą, į reidus su eiliniais inspektoriais. Būtent dėl šitos priežasties kiekvieną mėnesį, kai tiktai galėdavau, važiuodavau su vyrais – kad nenutrūktų ta mano sąsaja su tikrove ir kad viską realiai galėčiau įvertinti.

– Ar manote, kad, dirbdamas Seime, aplinkosaugos srityje, galėsite nuveikti daugiau?

Gamta yra ne tik labai graži, tačiau ir paslaptinga, o toms paslaptims atskleisti kartais reikia žinančiojo patarimų.

– Klausimas, kurį aš jau ne kartą esu aptaręs su kolegomis. Iš tiesų  vykdomojoje valdžioje, dirbdamas viceministru, kartais turėdavau daug daugiau sprendimo priėmimo galių, kartais galėdavau net pats vienas tam tikrus sprendimus priimti. Dabar, siekiant nuveikti daugiau ar priimti tam tikrus sprendimus, Seime reikia daugumos palaikymo. Dirbant Aplinkos ministerijoje užtekdavo pasikalbėti su specialistais, išklausyti mokslininkų vertinimo, kad priimtum sprendimą, o šiandien Seime to padaryti tikrai neįmanoma. Rengiu įstatymų pataisas, teikiu siūlymus. Kai kurie mano siūlymai palaikomi, kai kurie – ne. Bet turiu pasidžiaugti, kad iš dešimties teisės aktų projektų, kuriuos jau esu pateikęs (užregistravęs žymiai daugiau), pateikimo stadijoje buvo pritarta devyniems, o ir tas vienas, kuriam nepritarta, nesusijęs su aplinkosauga. Visų aplinkosaugos klausimų sprendimas toliau tęsiamas, ir Seime – taip pat.

– Baudos už gamtai padarytą žalą ar žiaurų elgesį su gyvūnais, jūsų manymu, ne per mažos?

– Kai kuriais atvejais per mažos. Bet vien tik baudos nesprendžia problemų. Aš žinau, kad politikams lengviausia padidinti baudas ir parodyti, kaip rūpinasi aplinka. Bet tai pats paprasčiausias kelias ir nebūtinai efektyviausias.

Vienas svarbiausių dalykų – kad būtų kam užtikrinti kontrolę. Jeigu tie pažeidėjai, kurie dabar niokoja gamtą ar skriaudžia gyvūnus, ir toliau galės daryti savo darbelius, niekas jų negaudys ir neskirs baudų, tos baudos absoliučiai netenka prasmės.

Kai dar dirbau Aplinkos ministerijoje, kovodami su brakonieriais žymiai padidinome baudas už žalą, padarytą gamtai, įteisinome valčių, automobilių, ginklų konfiskavimą. Tos priemonės nebūtų jokių rezultatų davusios, jeigu nebūtų sustiprinta kontrolė. Iki to laiko pamatyti inspektorių po darbo ar savaitgaliais dirbantį buvo ganėtinai sudėtinga. O nauja tvarka leido kiaurą parą ir būdrauti, ir sureaguoti, ir tuos pažeidėjus pričiupti, nubausti. Deja, bet šiuo metu sistemoje, kiek žinau, vėl nemažas pareigūnų stygius – trūksta per 60 inspektorių.

– Pakalbėkime apie malonesnius dalykus. Jau ne vienus metus organizuojate socialinę akciją "Žvejok" globojamiems vaikams. Kaip gimė ši idėja?

– Viskas labai paprasta. Aš, mažas būdamas, galima sakyti, turėjau tokią prabangą, kad mano potraukį gamtai pastebėję tėvai padovanojo pirmąją bambukinę meškerę ir pamokė, kaip reikia masalą, slieką užverti ant kabliuko, kaip reikia užmesti ir kur užmesti, kada reikia traukti, kad tą žuvį pagautum. O tie vaikai, kurie gyvena globos įstaigose ar šeimynose, tokios prabangos, deja, neturi. Neturi ne tik kas pamoko, bet ir elementarių žvejybos įrankių. Žinoma, būna gerų žmonių, kurie dovanoja drabužių, kompiuterinės technikos ar kitų naudingų dalykų vaikams, bet tokių laisvalaikio praleidimo priemonių kaip meškerės dažniausiai ten nebūna.

Patirtis: L.Jonauskas savo žiniomis apie žvejybą ir patirtimi dalijasi su globojamais ir šeimynose gyvenančiais vaikais, kurie neturi galimybės pasiklausti tėvų. / Asmeninio archyvo nuotr.

Kažkada lankiausi globos namuose, esančiuose netoli upės, ir vaikų klausiau, ar jie žvejoja, kaip sekasi, kokių žuvų pagauna. Jie nustebę man klausimu į klausimą atsakė: "O kas ta žvejyba?" Tad nusprendžiau pasikviesti juos žvejoti, padovanojau meškerių. Tada nebuvo daug tų vaikų, gal kokie 15 ar 20, Nemenčinės vaikų globos namuose gyvenusių. Bet mačiau aistrą, meilę gamtai, gėrį jų akyse.

Vaikams taip patiko, kad jie norėjo dar. Tada nusprendžiau, kad ta akcija turėtų būti platesnė. Tad iki karantino penkerius metus iš eilės rudenį organizavau akciją "Žvejok". Pastarąjį kartą jau apie 500 globojamų vaikų iš visos Lietuvos atvažiavo. Kartu su savanoriais, žinomais Lietuvos žvejais, žvejoti mėgstančiais artistais, televizijos žvaigždėmis, mokome juos žvejoti, dovanojame meškeres, įsteigiame įvairiausių prizų. Yra tokių vaikų, kurie visus penkerius metus iš eilės atvažiuoja į tas akcijas, žvejoja, pažįstame vienas kitą ne tik iš matymo, bet ir vardais. Ir ši akcija įgauna vis didesnį pagreitį. Tikiuosi, aplinkybės leis surengti renginį ir šiemet.

Vienais metais nusprendžiau, kad reikia pasikviesti ir pabėgėlių, kurie apsigyvenę Lietuvoje, vaikų. Kai kurie iš tokių regionų, kur nėra nei upės, nei ežero, nei žvejybos. Dabar jau ir jie žvejoja.

Visų šių vaikų akyse matau tik džiaugsmą ir pats labai džiaugiuosi, kad galiu padaryti kažką gero, tiems vaikams padėti ir prisidėti, kad jie patirtų malonumą būti gamtoje, pažinti gamtą.

– O kaip atsitiko, kad neseniai pradėjote rašyti knygas vaikams?

– Kartu su kolega prieš kurį laiką skaitydavome paskaitas pedagogams – dažniausiai pradinių klasių, ikimokyklinio ugdymo – apie tai, kaip gamtos pažinimą panaudoti kaip ugdymo metodą. Buvau sukaupęs nemažai įvairių gamtos pažinimo bei mokymo metodikų ir galvojau, kad reikia jas būtinai sudėti į knygą, nes gaila, jeigu visa tai kažkur pasimes. Kai sudėjau, išėjo beveik 200 puslapių knyga "Kur ieškoti rudojo lokio?" Ir ta knyga tapo ypač paklausi tarp pedagogų.

O štai visą savo žvejybos patirtį sudėjau į kitą knygą – "Mano didžiausia žuvis". Tai vadovas jauniesiems žvejams, o gal būt ir suaugusiesiems, kurie meškerę į rankas paėmė pirmą kartą. Ši knyga padės atskirti lyną nuo kuojos, meškerę nuo spiningo, paaiškins visus žvejybos būdus ir papasakos apie žvejų rekordus.

Ši knyga irgi turi šiokią tokią istoriją. Kai buvau vaikas, perskaičiau visas knygas apie žvejybą, kurias tik galėjau gauti. Kai jauti aistrą žvejybai, meilę gamtai, turi poreikį eiti į gamtą ir būtinai pagauti žuvų, surasti, kur jos gyvena, suprasti, kaip jas žvejoti, tai norisi ir skaityti apie visa tai. O pastaruoju metu jokių naujų leidinių vaikams, jaunimui apie tai, kaip žvejoti, nebuvo. Kitas dalykas – apie tai, kas yra tvarus naudojimas, atsakinga žvejyba, rašoma mažai, neaiškinama, ką reiškia "pagavai – paleisk".

Tad mano knyga pirmiausia yra apie meilę gamtai. Kad išėjęs į žvejybą privalai nešiukšlinti, o jeigu randi – ir kitų šiukšles surinkti.

Mano knyga yra ir apie svajonę. Ir žvejyboje, ir gyvenime kiekvienas turime svajonę, kai ją įgyvendiname, norisi dar. Taip ir dėl tos žuvies – net ir pagavę pačią didžiausią, tikimės kitą kartą pagauti dar didesnę, kuri galės pelnytai vadintis tavo gyvenimo žuvimi. Bet juk ribų nėra ir tobulybės nėra – kiekvienais metais žuvis gali būti ir didesnė. O kad ji tikrai būtų didesnė ir tų žuvų būtų kiek įmanoma daugiau, skatinu visus pradedančiuosius žvejus pagautą žuvį paleisti. Juk jeigu šiais metais pagavęs žuvį paleisi, yra tikimybė, kad kitais metais ta žuvis užkibs jau kur kas didesnė. Ir gal ji jau bus ta, kuri galės ne tik nugulti į nuotraukų albumą prie didžiausių tavo laimikių, bet galbūt patekti net į Lietuvos rekordų knygą.

Gamta yra ne tik labai graži, tačiau ir paslaptinga, o toms paslaptims atskleisti reikia patarimų. Žinoma, galima ir pačiam mėginti aiškintis žvejybos paslaptis ir niuansus, tačiau tai gali užtrukti. Patarimai, kurių rasite knygoje, padės nesunkiai rasti ir pagauti žuvis, kurias aprašiau. Tereikės atidumo ir kantrybės.

Labiausiai noriu, kad vaikai atrastų šį smagų užsiėmimą, kuris ne tik supažindina su gamta, bet ir dovanoja gražių emocijų ir prisiminimų. Žvejyba – ne tik smagus laisvalaikio leidimo būdas, bet ir didelė atsakomybė. Kuo labiau suprasime ir mylėsime gamtą, tuo gausiau ji mums atsidėkos įspūdingais laimikiais. Kiekvieną žveją lydės sėkmė, jei jis gerbs gamtą ir žuvis.

– Kiek augintinių ir kokių turite namuose?

– Turiu du čihuachua veislės šuniukus. Dar netoli mano namų gyvena didelis suopis. Kai išleidžiu šuniukus į kiemą, turiu pats būti ir žiūrėti, kad tam suopiui nesukiltų apetitas ir jis nesugalvotų mano šuniukų kur nors nunešti pasmaguriauti, pagalvojęs, kad čia kiškis ar voveraitė. Vieną kartą labai jau buvo priartėjęs ir sklandė virš mano augintinių – buvau net išsigandęs.

– Jūsų profesija – mokytojas. Ar kartais nepagalvojate, kad, pavyzdžiui, dirbti mokytoju būtų geriau, įdomiau, naudingiau negu politiku?

– Jeigu šitą mūsų interviu skaito mokytojai, tai ypač jiems ir, aišku, tėvams noriu pasakyti, kad mokytoju būti be galo sudėtinga ir atsakinga. Aš, žinokite, dar nepribrendau būti mokytoju. Manau, kad tai iš tikrųjų ne juokas, bet tam reikia paties didžiausio pašaukimo. Manau, kad šiandien aš geriau būsiu tas politikas, kuris tvarkys tai, kas nesutvarkyta, rūpinsis gamta, rengs teisės aktų projektus, juo labiau kad man gana neblogai sekasi tai daryti. O mokytojavimas... Galbūt jau sukauptą patirtį ir tą, kurią, tikiuosi, dar sukaupsiu, galėčiau panaudoti mokytojaudamas  senatvėje, baigęs politiko karjerą. Žinoma, jeigu tik būsiu kam reikalingas. Bet, kaip rodo šiandienės tendencijos, mokytojų trūksta vis labiau. Tai negali žinoti, galbūt vieną dieną ir grįšiu į pedagogiką. Juo labiau kad dvejus metus jau esu dirbęs mokytoju – kai studijavau universitete.



NAUJAUSI KOMENTARAI

To "Penktadienis13"

To "Penktadienis13" portretas
Dar neatsigauni iš po Joninių..? Daugiadienės..?

Penktadienis13

Penktadienis13 portretas
Jonausko didiausia gyvenimo žuvis yra Jonauskienė. Šiaip iš valstiečių šitas yra manau vienas padoresnių seimūnų, toks labiau idėjinis žaliasis, tik nelabai ten kam toj partijoj rūpi, nes partija valstiečių.

jojo

jojo portretas
pasienieciu patarle-,,pagavai-paleisk,,
VISI KOMENTARAI 4
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių