Keturi grybukai – ne priežastis eiti į išdžiūvusį mišką

Lietuvoje – pati rudens pradžia, dar visai nepanaši į tikrą rudenį. Ne taip paprasta iš tokios karštos vasaros pereiti į vėsą. Net gerokai sutrumpėjusios dienos čia yra bejėgės, viską lems laikas. Gamta laiko turi, jos metų ciklo kalendorius apskaičiuotas taip, kad visi gamtos vaikai nepatirtų nepatogumų.

Baimės ar šoko terapijos gamta savo vaikams nesiūlo, todėl viskas teka labai palengva. Štai ir dabar rugsėjo pirmoji buvo karščiausia diena. Kas žino, gal ji iš tikrųjų bus pati karščiausia šį rudenį. O iš karto po to kasdien vis po laipsnį kitą vės ir, svarbiausia, kasdien vis iškris po keletą lietučio lašų.

Ruduo – pereinamasis metų laikas, lyg ir neturintis tikro savo veido ir charakterio: pradžioje daug kuo jis priklauso nuo vasaros, o baigdamasis mėgdžioja žiemą. Štai net dabar regime visokių ženklų, kuriuos galime priskirti žiemai, kitam pavasariui ar vasarai. O rudeniui?

Šių dienų mūsų kalbose, žinoma, vyrauja Rugsėjo pirmoji, mokykla, mokslai. Gamtoje – sausra ir kelionių nerimas. Daugelis paukščių jau skrenda. Po savaitės, ypač jei stipriau atvės, jų migracija bus vientisa, panaši į judantį margą paukščių srautą.

Jei rytą pasižvalgysite savo sode, pamatysite pulkelius zylių, gyvatvorėse traškančias, tiksinčias liepsneles, iš girios atplasnojančius kėkštus, riešutauti atlėkusius didžiuosius margasparnius genius. Laukuose visą dieną nerimsta gervių pulkai, nakčiai skrendantys į pelkes, vakarop iš ežero į ežerą, iš kūdros į kūdrą lakioja antys. Dar labai gyva, labai gražu.

Nepaisant to, negalime pamiršti sausros ir vis dar aukšto miškų gaisringumo. Kol kas į miškus eiti tikrai nėra ko, nes grybų ten nerasite. Žinoma, man gali bet kas paprieštarauti – o štai mano kaimynas prie raistelio rado keturis tokius raudonikius! Taip, sutinku – grybai neišnyko, jų gali būti ir yra, tačiau keturi grybukai dar nėra priežastis laužyti draudimą lankytis miškuose. Mūsų raudonikiai ir baravykai niekur nedings, jų dar rasime.

Sausra dabar gresia jau ne tik dirvai ir augalams, bet upeliams, tvenkiniams ir jų gyventojams. Kai kur šie vandens telkiniai išdžiūvo visiškai. Tad, jei kas nors, kad ir vėžiai, nespėjo išplaukti pasroviui į didesnius telkinius, vargu ar galėjo išlikti gyvi. Ko laukti ir tikėtis?

Kol kas nieko paguodžiančio nematyti. Lietučio ar lietaus sulauksime, bet jis vargu ar atgaivins upelius, papildys pelkes, iš kurių upeliai išteka. Tikrojo upių srauto atgimimo galima laukti tik lietingą vėlų rudenį ar pavasarį, jau po sniego tirpsmo.

Taigi tokia rudens pradžia. Jam dar ilgai gyvuoti, todėl pasiruoškime tam ir būkime supratingi, jautrūs gamtai, nes mūsų jai taip reikia.