Šių ir kitų klausimų paklausėme Lietuvos sveikatos mokslų universiteto mokslininkės, kaniterapeutės Ugnės Nedzinskaitės.
Reakcijos – įvairios
Šokas, neigimas, pyktis, gedėjimas, susitaikymas. Tokias gedėjimo stadijas paprastai išgyvena žmonės, susidūrę su artimojo netektimi. U. Nedzinskaitės teigimu, gyvūnai taip pat stipriai prisiriša prie žmogaus, todėl nenuostabu, kad šeimininko netekę panašiai išgyvena ir augintiniai.
„Man asmeniškai teko matyti, kaip, pvz., mirus šeimos nariui ar ruošiantis gyvūną atiduoti kitiems, jis jau iš vakaro žino, kas dedasi, pasikeičia net jo elgesys. Vieni gyvūnai supranta gana greitai, o kitiems prireikia laiko suvokti, kas įvyko“, – dėsto LSMU mokslininkė.
Pasak jos, mirus žmogui, jo šuo gali toliau maitintis, eiti į lauką su kitu šeimos nariu, tačiau tai dar nereiškia, kad jam viduje viskas gerai.
„Gali būti subtilūs ženklai, tarkime, atsiranda abejingumas, mažiau džiaugsmo, jis gali daugiau gulinėti arba priešingai – būti labai aktyvus. Tai subtilūs ženklai, rodantys, kad gyvūnas patiria stresą“, – paaiškina U. Nedzinskaitė.
Šunų išgyvenimai
Kalbėdama apie šunis, ekspertė sako, kad mirus šeimininkui, šuo gali intensyviai imti jo ieškoti, prašyti ilgesnių pasivaikščiojimų, tarsi bandydamas surasti savo žmogų. Būna, kad šunys ima dažniau tikrinti tam tikras vietas.
Taip pat pasitaiko, kad keturkojai dažniau pradeda leisti laiką ten, kur jų šeimininkas sėdėdavo, gulėdavo ar tiesiog ilgiau leisdavo laiką.
„Gali būti padidėjęs nerimastingumas arba, atvirkščiai, išaugęs pasyvumas. Yra liudijimų, kad kai kuriais atvejais gyvūnas daugiau laiko praleidžia prie lango, durų. Jis tarsi laukia, kol jo žmogus pareis, vėl atsiras...
Kitas ženklas, kurį žmonės pastebi rečiau, – didesnis gyvūno suklusimas. Atrodo, kad jis kažko klausosi, bando ką nors išgirsti.
Gali būti ir apetito pokyčių. Vieni šunys atsisako ėsti, o kitiems kaip tik apetitas padidėja. Taip pat pasitaiko, kad šunys po netekties ima nešiotis kokius nors daiktus. Būna, kad jiems dėl išgyvenimų susimaišo diena ir naktis, kai jam netipišku metu gyvūnas tampa perdėtai aktyvus“, – ženklus, kurie išduoda, kad šuo gedi savo šeimininko, vardija šunų elgsenos ekspertė.
Kaip gedi katės?
Jei šunys savo vidinį skausmą ir liūdesį dažnai parodo akivaizdžiai, katės, anot U. Nedzinskaitės, tai rodo kiek kitaip. Pvz., vienos murklės gali ne tik atsisakyti maisto, bet ir imti krėsti eibes. Taip jos tarsi bando atkreipti dėmesį, tikėdamosi, kad ateis šeimininkas, pabars ar pažiūrės, ką ji pridirbo: „Aš jau sudaužiau vazą, gal kas nors atsiras ir pasakys man ką nors?“
Nors dažnai manoma, kad katės yra savarankiškos ir ne itin prisiriša prie savo žmogaus, pašnekovė tikina, kad šeimininko netektį katės išgyvena itin jautriai. Ypač sunkiai netektį ištveria tos katės, kurios gyveno su vieninteliu šeimininku, be kitų šeimos narių. Neretai toks gyvūnas išvežamas į prieglaudą.
Susiklosčius tokioms aplinkybėms, katinas ne tik patiria stresą dėl netekties, bet ir turi keisti gyvenamąją aplinką. Pasitaiko, kad naujiems šeimininkams tenka pasukti galvą, kaip katinėlį pamaitinti, kartais jį reikia maitinti iš rankos ar net per prievartą.
„Katės prisirišimą rodo ne taip akivaizdžiai kaip šunys. Nuomonė, kad katės nelabai prisiriša prie žmogaus, susiformavo tais laikais, kai jos dar buvo laikomos lauke, ūkiniuose pastatuose. Jos medžiodavo vienos ir kol neprisipeliaudavo – negrįždavo“, – priduria U. Nedzinskaitė.
Papūgėlės, žiurkėnai, triušiai
Ryšį su šeimininkais užmezga ir egzotiniai gyvūnėliai. Anot pašnekovės, jei jie buvo laikomi šeimos kompanionais, o jų narvai nebuvo nukišti į kampą tarsi dekoracija, jie taip pat jautriai išgyvena staigius pokyčius.
„Jei su jais buvo bendraujama, žaidžiama, žinoma, jie prisiriša prie žmogaus. Juk jie turi viską, ko tam reikia: smegenis, neuronus, neuromediatorius, hormonus.
Egzotiniai gyvūnėliai, netekę šeimininko, vėlgi, gali rodyti neramumą, pasidaryti perdėtai aktyvūs, bet taip pat gali atsirasti ir didelis vangumas. Smulkūs gyvūnai yra priklausomi nuo maisto, jų medžiagų apykaita labai greita. Triušiui net viena diena be maisto gali baigtis mirtimi“, – perspėja LSMU mokslininkė.
Man asmeniškai teko matyti, kaip, pvz., mirus šeimos nariui ar ruošiantis gyvūną atiduoti kitiems, jis jau iš vakaro žino, kas dedasi, pasikeičia net jo elgesys.
Pamils iš naujo
Kaip minėta, mirus šeimininkui, augintinis neretai patenka į prieglaudą. Jei šuo, katė ar kitas augintinis buvo itin prižiūrėtas ir lepintas, jam tenka išgyventi dvigubą šoką – žmogaus netektį ir staigų aplinkos pasikeitimą.
„Tai galima palyginti su žmogaus persikėlimu gyventi iš namų į pabėgėlių stovyklą. Ten mažai erdvės, bet daug triukšmo, kvapų ir pan.“, – tokią analogiją pateikia kinologė.
Tačiau nereikia baimintis paimti tokį gyvūną iš prieglaudos. Priešingai, net jei jis su anapilin iškeliavusiu žmogumi jautė stiprų ryšį, tai dar nereiškia, kad gyvūnėlis nepamils naujo žmogaus.
„Be abejo, viskas priklauso ir nuo gyvūną priglaudusio žmogaus, kiek jis matys, supras gyvūną ir prie jo prisitaikys. Daug kas galvoja, kad pasiimi gyvūną ir jis pats turi prisitaikyti. Reikia bent kelių mėnesių, kad jis prisitaikytų, atsiskleistų. Nors išoriškai kai kurie gyvūnai gali elgtis taip, tarsi jaustųsi kaip namuose, jiems vis tiek reikia laiko apsiprasti, nes priimti naują vietą, taisykles – didelis psichologinis krūvis“, – aiškina U. Nedzinskaitė.
Kaip elgtis?
Jei su ankstesniu šeimininku buvo nusistovėjęs tam tikras režimas, kaip geriau elgtis naujam savininkui? Laikytis senos tvarkos ar iškart pratinti prie naujos?
Ekspertė sako, kad tai priklauso nuo gyvūno amžiaus. Kuo jaunesnis augintinis, tuo jis lengviau prisitaiko ir perima naujoves, o jei priimta globoti vyresnį gyvūną, – geriau su pokyčiais neskubėti. „Jei yra galimybė, vyresniam gyvūnui geriau išlaikyti tą pačią tvarką“, – priduria pašnekovė.
Ji taip pat pabrėžia, kad, nepaisant gyvūno amžiaus, jam netekus šeimininko, geriausia išeitis – toliau gyventi su kitu šeimos nariu.
Gedi ir keturkojo draugo
Italijoje atliktame tyrime apklausti 426 šunų savininkai, netekę vieno iš augintinių. 86 proc. respondentų teigė pastebėję neigiamus likusio augintinio elgesio pokyčius.
32 proc. respondentų nurodė, kad šie pokyčiai truko nuo poros iki šešių mėnesių, 25 proc. – kad truko ilgiau nei pusmetį.
Paprašius apibūdinti elgesio pokyčius, 67 proc. respondentų nurodė išaugusį dėmesio poreikį, 57 proc. paminėjo, kad augintinis mažiau žaidžia, o 46 proc. teigė, kad šuo apskritai tapo mažiau aktyvus.
35 proc. respondentų teigė, kad šunys tapo bailesni ir daugiau nei įprastai miega, 32 proc. nurodė, kad šuns apetitas sumažėjo, taip pat 30 proc. respondentų paminėjo padažnėjusį inkštimą ar lojimą.
Įvertinus šunų gyvenimo drauge trukmę ir santykių pobūdį, tyrėjai padarė išvadą, kad elgesio pokyčiams didesnę įtaką daro šunų tarpusavio santykiai, t. y. bičiulystė, o ne laikas, kurį šunys praleido kartu.
Taip pat daroma prielaida, kad šuo gali ne tik gedėti draugo, bet ir kartu išgyventi dėl šeimininko jaučiamo liūdesio.
Tyrimo autoriai daro išvadą, kad į šunų jaučiamą gedulą ir su juo susijusį elgesį dažnai nekreipiamas dėmesys, o tai neigiamai veikia gyvūnų gerovę.
Stebuklingų draugų inf.
(be temos)