JT: klimato kaita lemia negrįžtamus praradimus sausumoje ir jūroje

Visas gyvybės formas Žemėje jungia priežasčių ir pasekmių tinklas, sakoma Tarpvyriausybinės klimato kaitos komisijos (IPCC) šią savaitę paskelbtoje ataskaitoje apie pasaulinio atšilimo poveikį.

Šis poveikis yra didelis ir platus, apimantis visas pasaulio natūralias buveines.

„Klimato kaita daro reikšmingą žalą ir [lemia] vis daugiau negrįžtamų praradimų sausumos, gėlųjų vandenų, pakrančių ir atviros jūros ekosistemose“, – sakoma IPPC „Santraukoje politikos formuotojams“.

Joje pažymima, kad „netvari plėtra“ dar labiau didina pažeidžiamumą.

„Lūžio taškas“

Daug natūralių sistemų jau pasiekė savo galimybių atlaikyti planetos šiltėjimo poveikį ribą ar priartėjo prie jos.

Augant taršai vandenynai absorbavo iš atmosferos didžiulį anglies dvideginio kiekį, bet tai nulėmė jų cheminės sudėties pokyčius – rūgštėjimą, kenkiantį jūrinei gyvybei.

Šiltėjimas taip pat yra susijęs su vis dažnėjančiomis jūrinėmis karščio bangomis, nulemiančiomis žalingą dumblių „žydėjimą“, žuvų žūtį ir koralų nykimą.

Koraliniuose rifuose gyvena mažiausiai ketvirtadalis visų jūrinių gyvūnų ir augalų.

Tačiau dėl vis pasikartojančių jūrinių karščio bangų pasaulio seklių vandenų koralai „šio šimtmečio tikriausiai neišgyvens“, jei tarša šiltnamio efektą sukeliančiomis dujomis nebus labai smarkiai sumažinta, nurodė IPCC.

Atogrąžų ir borealiniams miškams dėl planetos šiltėjimo, sausrų ir gaisrų taip pat iškilęs itin didelis pavojus.

Kai kuriuose rajonuose žūsta 20 proc. daugiau medžių.

Jei pasaulio temperatūra padidėtų 4 Celsijaus laipsniais, pusė Amazonės drėgnųjų atogrąžų miškų regiono galėtų pasiekti „lūžio tašką“, virsti savana ir pradėti atpalaiduoti didžiulį savo sukauptą anglies dvideginio kiekį, o tai dar labiau paspartintų šiltėjimą, nurodo IPCC.

Jei temperatūra padidėtų 2 °C, galėtų pradėti tirpti Žemės amžinasis įšalas. Tai nulemtų didžiulio metano kiekio atpalaidavimą, o šios šiltnamio efektą sukeliančios dujos trumpuoju periodu padaro daug didesnį poveikį nei anglies dvideginis.

Nors Paryžiaus susitarime numatytas tikslas pasaulio temperatūros šiltėjimą apriboti 1,5 Celsijaus laipsnio, palyginus su lygiu iki pramonės revoliucijos, dabartiniai tarptautiniai planai ir pažadai lemtų pasaulio temperatūros padidėjimą iki 2,7 laipsnio.

Išnykimas

Manoma, kad Žemėje jau prasideda šeštasis masinis rūšių nykimas, skatinamas žmonijos per didelio vartojimo ir rūšių bei buveinių didelio masto naikinimo.

Šią grėsmę dar labiau didina pasaulinis atšilimas. Dvi rūšys – Kosta Rikos auksinė rupūžė (Bufo periglenes) ir Australijos graužikas Melomys rubicola – pripažintos išnykusiomis dėl klimato kaitos, nurodo IPCC.

Geriausio scenarijaus atveju pasaulio temperatūrai padidėjus 1,5 °C didelė išnykimo grėsmė iškiltų 9 proc. pasaulio rūšių. Blogiausio scenarijaus – temperatūros padidėjimo 4 laipsniais – atveju pavojus iškiltų 39 proc. rūšių.

Net patys mažiausi prognozuojami skaičiai yra tūkstančius kartų didesni už natūralų rūšių nykimą.

Raginimas saugoti

Sausumoje ar jūroje, augalams ar gyvūnams – pavojus yra visur ir visiems.

Tačiau IPCC nurodė, kad saugoma tik 15 proc. sausumos, 21 proc. gėlųjų vandenų ir 8 proc. vandenynų. Komisija paragino veiksmingai saugoti 30–50 proc. planetos, kad „pasauliniu mastu“ būtų palaikomi „biologinės įvairovės atsparumas ir naudingos ekosistemų funkcijos“.

Gamtos apsauga yra geras uždaras ratas: medžiai saugo anglies dvideginį ir teikia pavėsį, šlapynės mažina potvynius ir apsaugo pakrantes nuo erozijos, vabzdžiai dalyvauja apdulkinant augalus.

Tuo metu naikinimas pavojus smarkiai didina.

„Laukinės gamtos išnaudojimas ir gamtinių buveinių nykimas padidino patogenų „išsiliejimo“ iš laukinės gamtos į žmonių populiacijas tikimybę ir paskatino zoonozinių ligų epidemijų ir pandemijų atsiradimą“, – pabrėžė IPCC.

Daugelis šių pavojų trumpuoju periodu yra nebeišvengiami, nepriklausomai nuo taršos šiltnamio efektą sukeliančiomis dujomis didėjimo ar mažėjimo, įspėjama ataskaitoje.

Todėl IPCC pabrėžia, kad būtina kovoti su pasauliniu atšilimu ir mažinant taršą, ir rengiantis jo poveikiui.

„Geriausias būdas tai pasiekti – leisti pačiai gamtai nudirbti šį darbą“, – šią savaitę spaudos konferencijoje sakė JT Aplinkos programos (UNEP) vadovė Inger Andersen.

„Mums reikia dideliu mastu atkurti ekosistemas, pradedant vandenynais, baigiant viršukalnėmis“, – sakė ji.