Gamtininkas: Sibire žuvys pačios į krantą nelipa, bet burundukai iškraustyti kišenes gali

Dvi savaites Sibire praleidęs gamtininkas Deividas Makavičius paneigia mitą, kad tame krašte žuvys pačios lipa į krantą. Anot jo, turistų pamėgtose upėse žuvies jau ne tiek daug ir likę. Be to, ir didelė miestų tarša neprisideda prie žuvies išteklių didėjimo. Tačiau kur kas realiau Sibire sutikti burundukų, kurie nevengia žmonių draugijos, o įsidrąsinę jie gali netgi patikrinti keliautojų kišenes.

- Kartu su bendrijos „Lemtis“ organizuotos ekspedicijos dalyviais Sibire, Krasnojarsko krašte, praleidote dvi savaites. Kuo šio regiono gamta nustebino labiausiai?

- Labiausiai nustebino natūralių pievų gausa ir jų dydis. Intensyvi žemės ūkio veikla tame krašte beveik nevystoma – pievos nesuariamos, todėl matosi turtinga jų augalija. Tos pievos panašios į tas, kokios buvo Lietuvoje prieš 100 metų. Dabar Lietuvoje pievos yra fragmentuotos. Dalis jų suariama, o nešienaujamos apželia krūmais. Sibire pievos tęsiasi kilometrais. Tiesa, kai kurios pradeda apaugti sumedėjusia augmenija. Kaimai nyksta, karvutėms nešienaujama, todėl jose atsiranda krūmokšnių. Tačiau čia klimatas yra atšiauresnis, todėl jos apželia krūmais ir medžiais lėčiau.

Taip pat įdomu, kad Sibire pamatėme labai daug Lietuvos Raudonosios knygos augalų ir gyvūnų rūšių. Lietuvoje jos saugomos arba saugotinos, o čia jų visur galima surasti. Be to, pastebėjome, kad paukščių įvairovė gan didelė, bet kiekybiniu požiūriu jų mažiau nei Lietuvoje. Tam įtakos turi atšiaurios klimato sąlygos. Taigoje, paėjus vieną kilometrą palei upę, galima pamatyti 20 porų paukščių, o Lietuvoje panašioje vietoje galima užregistruoti net iki 50 porų. Tačiau paukščiai nėra labai baugūs, palyginus su Lietuva. Įdomi situacija: jei Vakarų Europos šalyse paukščiai nebaugūs, nes yra pripratę prie žmonių, tai tolstant į Rytus ar į Šiaurę jie nebaugūs, nes dažnai nemato žmonių.

- Daug kam atrodo, kad Sibire pamatyti meškas ir burundukus labai paprasta. Ar jums pavyko su šiomis rūšimis susidurti?

- Taigos topinės rūšys – rudasis lokys ir burundukas. Rusų etnografijoje šie gyvūnai labai dažnai minimi. Yra legenda, kuria rusai nuoširdžiai tiki: jei meška aptinka burunduko žiemos maisto sankaupas, burundukas iš nuoskaudos, žinodamas, kad žiemą neišgyvens, pasikaria įsisprausdamas tarp šakučių. Rusai tuo tiki, nors iš tikrųjų taip nėra – jie turi daug „sandėlių“.

Burundukas yra teigiamas personažas. Šie gyvūnai yra labai smalsūs ir stengiasi laikytis arti žmonių. O žmonėms irgi patinka jų draugija. Ten, kur dažniau vaikšto žmonės, yra iškeltos dėžutės, į kurias jiems dedamas maistas.

Tuo tarpu rudųjų lokių dauguma gyventojų bijo. Jei šie užklysta į kaimą, dažniausiai galima juos nušauti. Mums pavyko aptikti meškos pėdsakų. Pastebėjome, kad dabar joms ganėtinai sunku susirasti maisto (dar nėra sunokusių uogų), todėl minta skruzdžių perais. Meškos išardo pievoje esantį skruzdėlyną ir pasiekia perus.

Meškos stebėjimo galimybė reali. Tačiau reikia atvažiuoti specialiai. Ten, kur yra jos veiklos požymių, reiktų apsistoti ir jos tykoti. Kantriai laukiant per kelias dienas galima mešką pamatyti. Tiesa, papildomai maitinti laukinį žvėrį nerekomenduotina, kadangi jis prie to pripranta ir vėliau dėl to kyla problemų. Įdomu tai, Krasnojarsko krašte yra aptinkamas rudojo lokio sibirinis porūšis, kurio individai yra kiek stambesni nei mums įprastų lokių.

- Ar tikrai meška yra pavojingiausias taigos gyvūnas?

- Dauguma vietinių gyventojų nėra matę meškų. Vis dėlto jie mano, kad vienas pavojingiausių gyvūnų taigoje yra erkė. Meška atsiduria antrame plane. Šiemet Krasnojarsko ligoninėse gydoma labai daug žmonių, užsikrėtusių erkiniu encefalitu.

Iš tikrųjų vietiniai gyventojai žino, kad į taigą nėra ko eiti. Ten yra daug erkių, uodų, mašalų, meškų. Be reikalo žmonės į taigą neina. Jie dažniausiai keliauja upėmis, o į mišką užklysta tik turėdami konkretų tikslą.

- Taip pat Sibiro taiga turtinga sabalų. Kokia tikimybė juos pamatyti?

- Sabalas panašus į miškinę kiaunę. Tačiau Sibire jų labai mažai arba net visai nėra. Todėl tą nišą užima sabalai. Jei mes miškinių kiaunių dažnai nematome, nors tai ir yra įprastas Lietuvoje žvėrelis, tai ir sabalus Sibire pamatyti yra labai sunku. Žmonės, gyvenantys netoli taigos, dažnai nėra matę nei lokio, nei sabalo. Jie tik žino, kad taigoje jų yra. Kur jie lankosi, kur kas geriau žino medžiotojai. Apskritai sabalą pamatyti yra sudėtinga. Tai – naktinis gyvūnas. Jis vengia žmogaus. Sabalą ir sumedžioti nėra paprasta.

- Į Sibirą atvažiavote su meškere. Ar tiesa, kad žuvys pačios į krantą lipa?

- Žuvies galima pagauti, tik reikia iš karto sužinoti, kaip žvejoja vietiniai. Kiekviename regione yra skirtingi būdai. Man pavyko pagauti kiršlį. Krasnojarsko srityje žuvies nėra labai daug. Rusai nuo seno yra gamtos naudotojai: uogauja, grybauja, renka vaistažoles, medžioja, žvejoja. Jiems tai įaugę į kraują. Be to, anksčiau pasitaikydavo atvejų, kad ir tinklai į upes būdavo įmetami ar elektra pasitelkiama. Kita vertus, Manos upė yra turistinė, todėl ji šiek tiek apžvejota. Visi, kas plaukia, turi po meškerę. Vietiniai praplaukia 50 km žvejodami ir verda tik mažą katiliuką žuvienės.
Apskritai, pagauti žuvies įmanoma, bet reikia pasiruošti. Iš tikrųjų žuvies ieškoti reikia Šiaurinėje dalyje. Ten gal ir lipa žuvys į krantą.

- Ar sutinkate su teiginiu, kad Sibiro gamta žmogaus beveik nepaliesta?

- Sibiro gamta iš tikrųjų mažai žmogaus paliesta. Tačiau kalbama tik apie tas vietas, kuriose nėra turizmo. Prie populiarių upių pakrančių vietiniai gyventojai nevertina to turto. Jie sako, kad gamta graži, bet sėdi šalia savo primėtytų šiukšlių. Vietiniams šiukšles mesti bet kur yra natūralus dalykas. Vizualinė tarša matyti prie turizmui patrauklių upių, o nutolus nuo gyvenviečių, šiukšlių mažėja.

Žmogaus invazijos mažiausia taigoje. Vienintelis žmogaus veiklos požymis – gaisrai. Taigoje matyti dideli išdegę plotai. Taip pat ten gaisrai gali kilti ir natūraliai – nuo žaibų. Vis dėlto tokie gaisrai yra reikalingi. Tokiu būdu apdega seni medžiai ir atsiranda galimybių augti jauniems medeliams. Be to, daug vabzdžių rūšių susijusios su sausa mediena. Kiek teko matyti stuobrius, visi genių iškalti, vabzdžių išgraužti. Sausa mediena intensyviai naudojama ir ji yra reikalinga.

- Sakote, kad vietiniai gyventojai gamtos pernelyg netausoja. O kokia stambiosios pramonės tarša?

- Krasnojarsko krašte buvo didelė Kinijos darbo rinkos invazija. Kol įstatymai buvo palankūs, žemės ūkio srityje tame krašte aktyviai veikė kinai. Jie užėmė didžiąją žemės ūkio rinkos dalį. O vėliau tvarka buvo sugriežtinta ir kinai turėjo išvažiuoti.

Krasnojarskas yra pramoninis miestas. Jame tarša yra didžiulė. Ji daug didesnė nei Vakarų pasaulyje, nes Sibire yra ne tokie griežti ekologijos įstatymai. Mieste buvo norima statyti naują chemijos gamyklą, tačiau didžioji dalis gyventojų yra prieš. Bet kaip teko matyti, į jų norus dažnai nėra atsižvelgiama...
Urbanizuotose teritorijose taršos poveikis jaučiamas gan stipriai. Jenisiejus irgi miesto ribose nėra švarus. Jei norima poilsiauti švarioje aplinkoje, dažniausiai tenka važiuoti 200 ar 300 km nuo Krasnojarsko.

- Esate stebėjęs ir kitų valstybių gamtą. Kuris kraštas remiantis gamtiniu aspektu paliko didžiausią įspūdį?

- Vienareikšmiškai atsakyti sunku. Tačiau mane labiausiai traukia šiltieji kraštai. Ten yra didesnė biologinė įvairovė. Vis dėlto didžiausią įspūdį paliko Norvegija. Gamtiniu požiūriu ji labai turtinga. Nerekomenduojame pirmą kartą važiuojantiems į užsienį pasirinkti tą šalį, nes po jos kitos nublanksta. Įdomūs ir Pietų Europos kraštai, pavyzdžiui Ispanija. Ten paukščiai daug spalvingesni.

Žinoma, tropiniai kraštai irgi ypatingi. Centrinė Amerika – gamtininkų rojus, bet turistui tai nėra pati tinkamiausia vieta. Tuose kraštuose galima atrasti mokslui naujų rūšių. O Sibiras taip pat nenuvylė. Surinkome labai daug vertingos medžiagos.

Ačiū už pokalbį!