Pedagoginis darbas neviliojo
Savo pasidalyta istorija ji nori įkvėpti kitus – galbūt panašaus likimo žmones. „Jei taip nutiktų, būčiau labai laiminga“, – sako V. Balkevičienė.
Tortų kepimas į jos gyvenimą atėjo netikėtai, nes iš pradžių profesinis kelias vedė visai kita kryptimi. „Baigiau Šiaulių universitetą, turiu muzikos mokytojos diplomą. Muzika atsispindi ir mano veiklos profilyje – socialiniuose tinkluose esu pasivadinusi „Vitos saldžiosios natos“, – atskleidžia pašnekovė.
Vitos tėtis – buvęs muzikantas ir muzikos mokytojas, visą gyvenimą dirbęs Rokiškyje. Jo pėdomis bandė sekti ir dukra. Muzikuoti ir studijuoti muziką jai labai patiko, tačiau kai reikėjo atlikti praktiką keliose Šiaulių mokyklose, paaiškėjo, kad pedagoginis darbas – ne jai.
„Studijas aš baigiau, o štai toliau draugauti su šia profesija nepanorau. Atrodo, ir sekėsi, ir vaikus labai mylėjau, bet man per sudėtinga buvo ištverti mokyklos triukšmą“, – prisipažįsta ji ir tęsia, kad po pamokų namo grįždavo visiškai išsunkta, be jėgų.
Taip ir nepamilusi muzikos pedagogės darbo, Vita išvažiavo į Vilnių, dirbo biure, tačiau vis tiek jautėsi ne savo vietoje.
„Tada atsitiko gyvenimas. Kai man buvo 27-eri, susirgau reta autoimunine liga“, – pasakoja V. Balkevičienė, kuriai dabar per keturiasdešimt.
Ligos pamokos ir dovanos
Ligos ilgą laiką nepavyko nustatyti. „Ilgainiui ji paūmėjo tiek, kad nebegalėjau kalbėti, kilnoti rankų, kojų... Tada patekau į Kauno klinikas, kur nuostabus gydytojas sugavo mano ligą ir leido palaidoti mintis apie mirtį“, – prisimena Vita.
Ji sako nė neįsivaizdavusi, koks gyvenimas jos laukia. Gydytojas įspėjo, kad ligos forma gali būti ir labai lengva, ir sudėtinga. „Man teko antrasis variantas. Praėjau ilgą gydymą, teko ir operaciją išgyventi“, – pasakoja ji.
Moteris šypsosi, kad jeigu Dievulis ką nors iš tavęs atima, tai būtinai mainais ir ką nors gero duoda. Vitai tokia dovana buvo vyras, atsiradęs pačiu sunkiausiu jos gyvenimo metu ir padėjęs pereiti kryžiaus kelius gydantis.
„Be jo palaikymo sveikimo neįsivaizduoju. Po kelerių metų susituokėme, nusprendėme susilaukti vaikelio. Išdrįsti tapti mama sergant šia liga irgi buvo nemenkas iššūkis, bet aš pasiryžau“, – džiaugiasi Vita.
Pirmosios dukrytės gimimas atnešė ir dar vieną norą – iškepti tortą.
Hobį pavertė darbu
Vita pasakoja, kad savo pirmąjį tortą – šokoladinį – iškepė būdama aštuonerių metų. Pasiėmė vieną iš mamos kepimo žurnalų, išsirinko jame patį gražiausią torto paveikslėlį ir ėmėsi darbo. Tai turėjo būti staigmena mamai Motinos dienos proga.
„Mano mama nėra konditerė, bet aš ją visada matydavau kepančią tortus. Vienas buvo be galo skanus – jo prašydavo net draugų šeimos“, – prisimena Vita ir priduria, kad nuo to laiko tortų nėra kepusi – tik pyragus ar keksiukus. Antrąjį tortą ji nusprendė iškepti, kai dukrelei sukako pusė metų.
„Kažkodėl užsimaniau pelytės Minės torto. Ir aš jį padariau! Nuo to laiko savo mintis nukreipiau tortų kepimo link, nes nenorėjau užsifiksuoti ties liga. Sulaukiau daug palaikymo iš savo aplinkos, draugų. Jie didžiavosi manimi, kad savo hobį pamažu paverčiau darbu“, – šypsosi Vita.
Šiandien ji ne tik kepa tortus, bet ir augina dvi dukreles. Miglei – dvylika, o Rugilei – šešeri. Vita sako visada norėjusi būti mama ir dar sukusi galvą, kaip prisidėti prie bendro šeimos biudžeto. Mergaitėms augant poreikiai didėjo – norėjosi jas išleisti ir į draugų gimtadienius, ir į ekskursijas. Taigi kepti tortus tapo puikia išeitimi.
Kadangi reta autoimuninė liga reikalauja daug poilsio, toks darbas, kurio krūvį moteris gali reguliuoti pati, jai labai tinka.
„Pabaigusi dekoruoti tortą visada pasikviečiu vyresnėlę Miglę, kad jį įvertintų. Dukra dažniausiai pagiria, bet kartais pasako ir pastabų“, – atvirauja mama.
Miglė ir pati daug kepa – ne tortus, o pyragus, kuriais vaišina savo drauges. Mažoji Rugilė labai domisi dekoracijomis. Yra buvę, kad jau paruoštos tortų puošimo figūrėlės netikėtai atsidūrė jos burnytėje. „Buvo labai gražios ir skanios“, – šypsosi smaližė.
Svarbiausia – šeima ir sveikata
Pradėjusi kepti tortus šeimai ir draugams, Vita silpniausiai jautėsi dekoravimo srityje. „Jei pagaminu „Napoleoną“ – tai užberiu paviršių trupinukais, jei šokoladinį tortą – aplieju šokoladu ar apdėlioju uogytėmis“, – prisipažįsta Vita, kurią kuo toliau, tuo labiau žavėjo valgomos dekoracijos.
Todėl, kaip pati sako, dieną naktį žiūrėdavo „YouTube“ filmukus ir mokėsi, kaip tokios dekoracijos yra daromos.
Moteris džiaugiasi, kad šiandien Lietuvoje jau galima įsigyti įvairių priemonių, cukraus masės, iš kurios lipdomos įvairiausios tortų dekoro figūrėlės. Anksčiau visų puošybai reikalingų priemonių tekdavo siųstis iš Anglijos ar Amerikos.
Ypač ji dėkinga vienai kepėjai, kuri netoliese Vilniuje turėjo kepyklėlę ir atskleidė Vitai daug šio amato paslapčių, drąsino žengti pirmyn. Iš pradžių ji sulaukdavo nedidelių užsakymų iš savo bendruomenės, bet laikui bėgant klientų ratas išsiplėtė ir darbo padaugėjo.
Dažnai nutinka taip, kad žmonės, pagavę azartą, nori vis daugiau ir daugiau, kol galiausiai perdega. Vita tikina, kad šiuo klausimu sau yra labai griežta – darbo krūvį reguliuoja pati.
Tada atsitiko gyvenimas. Kai man buvo 27-eri, susirgau reta autoimunine liga.
„Per savaitę tenka atsakyti ne vienam žmogui, norinčiam mano tortuko. Pirmiausia – dėl sveikatos, kad nepersitempčiau, antra – dėl ribotų galimybių, juk dirbu viena. Komandos kviesti ir verslo plėsti nežadu. Mano tikslas – kitas: noriu kepti tortus kaip sau – nenoriu daryti cecho. Jei priimčiau visus iki vieno užsakymus, per dienas nematyčiau vyro, dukrų“, – tikina Vita.
Ji sąmoningai save stabdo ir kasdien primena, kodėl pasirinko šį kelią: „Man svarbu nepamiršti, kad čia atsiradau ne šiaip sau ir kad turiu atsižvelgti į savo sveikatos galimybes.“
Vien grožio neužtenka
Kalbamės su konditere apie tai, kad šiais laikais vien grožio ir skonio saldumynams nebeužtenka. Vis daugiau žmonių teiraujasi apie sveikesnę tortų sudėtį. Ar Vita į tai atsižvelgia?
„Kiek galiu, tiek savo tortukuose cukraus mažinu. Tačiau aš turiu kitą taisyklę, kurią taikau ir sau, ir patariu kitiems. Gimtadienį švenčiate vieną kartą per metus, tuomet nereikia rūpintis kalorijomis, kūno linijomis. Leiskite sau atsipjauti nedidelį torto gabalėlį ir juo pasimėgauti. Ne graužti save už tai, o pasimėgauti“, – šypsosi V. Balkevičienė.
Ji pati yra didelė smaližė. Įvairiais kepiniais leidžia sau mėgautis kiekvieną savaitgalį, o labiausiai mėgsta prancūziškus kruasanus, kurių kepti pati nė neketina. „Kruasanams aš keliu labai aukštus reikalavimus. Jei jau valgau, tai tik iš mėgstamos kepyklėlės ir tik ką iš krosnies ištrauktus“, – sako ji.
Balkevičių šeimoje yra tradicija – Kalėdoms, kurios sutampa ir su anytos gimtadieniu, Vita kepa savo mėgstamiausią „Juodąjį mišką“. Vis dėlto populiariausiu savo tortu ji vadina į želė apvalkalą su egzotiniais vaisiais įlietą „Napoleoną“. Tokį pagaminti nėra paprasta – reikia nemažai įdirbio ir praktikos.
Moteris neslepia, kad jos darbe pasitaiko visko – ne tik sėkmės istorijų. Sykį, apverčiant tortą, iki gimtadienio buvo likusi vos valanda, tačiau jis išsprūdo Vitai iš rankų. „Visa laimė, kad tortas buvo skirtas draugei, tai paprašiau, kad ilgiau palauktų. Teko gaminti iš naujo“, – prisimena ji.
Nepavykę eksperimentai taip pat nelieka be naudos – juos greitai suvartoja šeima. Kol kepti tortus dar tik mokėsi, gardžių kąsnelių kliūdavo ir kaimynams. „Dabar jie šito pasigenda. Kai susitinkame, traukia per dantį, kad turbūt jau išmokau kepti. Atrodo, kad taip“, – šypsosi V. Balkevičienė.
Kepant tortus Vitos virtuvėje visada skamba muzika. „Spotify“ ji turi savo mėgstamą grojaraštį, kuriame yra visko: ir to, ką mėgsta pati, ir to, ką mėgsta dukros. „Muzikinis fonas privalo būti visada“, – šypsosi pagal profesiją muzikos pedagogė Vita. Dabar ji žino, kad net ir tada, kai gyvenimas išrašo ne pačias lengviausias natas, reikia ieškoti savosios melodijos.
Naujausi komentarai