Tarpkontinentinė mada: išryškėja kultūriniai, estetiniai ir geografiniai skirtumai

Pastaruosius trejus metus mano namais buvo tapęs lagaminas. Ilgąją laiko dalį praleidau Italijoje, studijavau Olandijoje, gyvenau Paryžiuje, kur giedojau „Marselietę“ su pasaulio futbolo čempionais, Florencijoje pasitikau žiemą, laukinius briedžius skaičiavau Monrealyje už Atlanto, o ruduo praėjo Miunsteryje važinėjant dviračiu. Žaibiškai besikeičianti kelionių dinamika įpratino, kad lagaminu reikia tenkintis kaip savotiška rankine drabužine.

Lagaminas  – drabužių spinta

Deja, lagamino turinys visada tampa iššūkiu susidūrus su vis nauja šalimi ar miestu. Tarpkontinentinė mada – tai naujojo amžiaus aprangos fenomenas, kurio metu išryškėja tam tikri kultūriniai, estetiniai ir geografiniai šalių skirtumai. Gyvenant tarp penkių skirtingų Europos ir Šiaurės Amerikos šalių miesto rūbai tampa tarsi indikatoriais, skiriančiais turistą nuo vietinio, keistuolį nuo praeivio, madistą nuo žmogelio.

Persistengti lyg ir neskoninga, o jei nesistengti išvis?

Taip atsitinka, kad drabužis, kurį yra absoliučiai priimtina vilkėti Kanadoje, Italijoje atrodo mažų mažiausiai iškritęs iš konteksto. Tarpkontinentiniai skrydžiai su persėdimu Frankfurte leidžia peržengti laiko ir erdvės ribas. Tačiau dar reliatyvesnio dalyko jie padaryti negali – kiekvieno miesto kultūrinėje ir socialinėje ekosistemoje egzistuoja nerašyti priimtinos aprangos dėsniai. Apie tai, kas yra priimtina vienoje ar kitoje šalyje, kalbama mažai. Neretai tokius geografinius stiliaus nuokrypius laikome stereotipais (kurių dalis iš tikrųjų yra), o dar dažniau jų nepastebime, nes keliaujame kaip turistai ir vienoje ar kitoje vietoje apsistojame laikinai.

Atrodyti kaip vietiniai

Kultūrinio konteksto sankirtos, kurios atsiskleidžia tik apsivilkus vieną ar kitą labai iš konteksto iškrentantį drabužį, atsiskleidžia tik tapus miesto terpės ilgalaikiu gyventoju. Tokia logika formuojasi mūsų įpročiai – mėgstamiausia ryto kavos kavinė, parduotuvėlė, gelbstinti pritrūkus pieno, ar baras su geriausia muzika. Kai ten dirbanti Isabella pradeda klausti „kaip visada?“ tai yra ženklas, kad Isabella įsiminė jūsų asmenybę ir dabar kas kartą užsisakius gėrimą pastis ji patieks ir gazuoto vandens stiklinę, nes taip jūs mėgstate.

Atrodyti kaip vietiniam gyventojui reiškia ne tik savotišką emocinį saugumą ir komfortą, bet ir mažesnes kainas turguje ar malonesnį aptarnavimą kavinėje. Tinkamai pasirinktas drabužis suteikia leidimą elgtis kaip vietiniam – tai miniatiūrinis diplomatinis sandoris, kurio kaina tampa tavo paties norai, savęs išraiška ir drabužiai, kurie, vos pakeitus geografinę platumą ir laiko zoną, išeina iš galiojimo laiko. Ar šis sandoris vertas kainos, išlieka klausimu.

Tarp stereotipų ir realybės

Ne paslaptis, kad italai šlepetes per pirštą toleruoja tik paplūdimyje, o net ir karščiausią vasaros dieną išsiplikinti iki džinsinių šortukų nepriimtina. Italai ir megztiniai yra dar viena mistinė sąjunga, kurios Toskanos regiono gyventojai turbūt niekada nesupras. Turint omenyje, kaip stipriai italai yra priklausomi nuo savo aplinkos ir joje esančių žmonių, nėra stebėtina, kad individualistinio stiliaus ženklų galima rasti tik Milane ar Romoje.

Aprangos standartai Europos miestuose yra labiau orientuoti ne į patogumą, bet į estetišką išvaizdą.

Vietos moterys dievina ryškų makiažą ir dažytus plaukus, o vyrai popietes leidžia pas barzdaskučius, kurie ne tik suformuoja veido plaukų reljefą, bet ir pasidalija naujausiais gandais apie Giuseppę iš via del Franco. Italai kavą greitai išmaukia prie baro, bet retai – be draugijos. Būdami apsupti draugų ir tų draugų draugų, jų drabužiai susilieja į vienalytį stilių – būriui būdingą uniformą. Italų vyrų uniformą įprastai sudaro šviesūs (vasarą – tik balti) medvilniniai marškiniai, „Carrera” džinsai ir balti sportiniai bateliai. Greitosios mados parduotuvės čia populiarios, nors drabužių kokybė jose dažnai stipriai atsilieka nuo tų pačių tinklų Vakarų Europoje. Kiekvieną trečiadienį ir šeštadienį centro aikštėse vyksta turgeliai, kuriuose pardavinėjama rankų darbo produkcija yra arčiausiai sąmoningo vartojimo.

Kultūrinių įvaizdžių sankirta

Monrealyje žmonės kavą geria prie kompiuterių atrašinėdami laiškus klientams. Bene kiekvienas žmogus čia dėvi „North Face” striukę, klasikinius džinsus ir „Blundstone” aulinius. Sklando gandai, kad susirinkę į house party (vakarėlį namuose) kvebekiečiai savo batų vidų pasižymi žymikliu tam, kad neišeitų su tokiais pat draugo batais. Vakarinio makiažo koncepcijos čia tiesiog nėra – stiprus akių ir lūpų makiažas išėjus į lauką greičiausiai užšaltų ant odos, o įėjus į prikaitintus metro iškart nulašėtų, veidą pavertęs šiaurine klounada. Nenuostabu, kad klasikiniai „Levis“ džinsai ir patogūs sportbačiai, kuriuos taip mėgsta kanadiečiai, Italijoje akimirksniu užklijuoja turisto etiketę. Italai yra prisiekę baltų medvilninių kojinių, mėlynų klasikinių džinsų ir sportbačių kombo kritikai.

Italai kaip niekas kitas dievina impulsyvių pirkinių teikiamą momentinį džiaugsmą, vokiečiai garsėja labiau apgalvotais pirkiniais, o prancūzams svarbesni ilgalaikiai arba tikrai patinkantys pirkiniai.

Kalbant apie Paryžių, čia itin populiari klasikinė ir ne per daug madinga estetika. Kiekvienas paryžietis turi po keletą skirtingų spalvų mariniere (liet. dryžuota tvirtos medvilnės marinistinė palaidinė) arba vienspalvių medvilninių marškinėlių įkypa apykakle. Paryžiečiai kasdienius basic drabužius perka „Uniqlo”, o išskirtinių drabužių ir aksesuarų ieško „Marche aux Puces”.

Apsidairius gatvėje, tarp prislopintų spalvų ir neprovokuojančio kirpimo drabužių galima nesunkiai įžvelgti prancūzų meilę tvarkingam ir kiek kokybiškesniam drabužiui. Kanadoje visiškai priimtina į formalų susitikimą ateiti su nusipūkavusiu paltu ir sulamdytu, bet labai mėgstamu šaliku. Prancūzams tai būtų sunkiai suprantama. Apskritai, aprangos standartai Europos miestuose yra labiau orientuoti ne į patogumą, bet į estetišką išvaizdą. Žinoma, pačių europiečių pirkimo ir vartojimo įpročiai stipriai skiriasi žemyno viduje – italai kaip niekas kitas dievina impulsyvių pirkinių teikiamą momentinį džiaugsmą, vokiečiai garsėja labiau apgalvotais pirkiniais, o prancūzams svarbesni ilgalaikiai arba tikrai patinkantys pirkiniai.

Apie olandų taupumą ir norą išleisti kuo mažiau pinigų pirkiniams sukurtas ne vienas anekdotas. Tai atsispindi ir jų drabužinėse – neatsiejama olando aprangos dalis yra „Superdry” džemperis ir lietaus kostiumas, skirtas užsimaukšlinti ant kelnių ir striukės, kai dviratį tenka minti pliaupiant lietui. Olandų sąmoningas nenoras išsiskirti iš minios gali sukelti kūrybiškumo sausrą. Chaosas ir akibrokštai juos gąsdina. Tėvai savo neklaužadas vaikus drausmina sakydami, kad už jų blogą elgesį išveš į Ispaniją. Galime tik įsivaizduoti olando veidą išvydus balta eilute pasipuošusį italą, kurio plaukai žiba nuo plaukų vaško pertekliaus. Persistengti lyg ir neskoninga, o jei nesistengti išvis?



NAUJAUSI KOMENTARAI

y

y portretas
kaip pienių pūkai į pasaulį...helenizmo mąstysena..kažkuomet Seneka, kuriam vienintelis paminklas Kordoboje, rašė-buvo tuo metu du lygiaverčiai didieji žmonės-Katonas ir Cezaris. Sakyčiau, LRT kultūros kanalas ir LNK. Sėkmės.Teisės be pareigų, tą manau
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių