Tarp bičių užaugusi Laura Amšiejūtė: šis pasaulis – mano kraujyje

Kineziterapeutės profesiją įgijusi ir įvairiose reabilitacijos įstaigose dirbusi Laura šiandien yra ir diplomuota apiterapijos specialistė. Daugiau nei dešimtmetį ji ne tik dalijasi savo žiniomis su Kauno kolegijos studentais, bet ir rengia edukacijas vaikams ir suaugusiesiems, taip pat veda sveikatingumo mankštas senjorams.

Šeimos bendrystės dalis

Medikų vaikai neretai pasirenka mediciną, nes užauga tokioje aplinkoje, taip ir mes natūraliai perėmėme tai, ką sukūrė tėvai, sako žinomo agronomo ir bitininko Algirdo Amšiejaus atžala.

„Brolis Rokas perėmė šeimos medelyną ir puikiai tęsia tėčio pradėtą darbą – jis ir labai darbštus, ir turi stiprų gebėjimą organizuoti darbus. Sesuo Aistė, baigusi ekologijos studijas tuomečiame Lietuvos žemės ūkio universitete, pasirinko kosmetologės kelią. Tačiau savo baigiamąjį darbą ji taip pat siejo su bičių produktais. Kartu su dėstytoja sukūrė pėdų, dėl sausos odos linkusių skilinėti, tepalą. Buvau viena tiriamųjų, todėl drąsiai galiu patvirtinti akivaizdžius rezultatus. Kol kas jį gamina tik artimiesiems, bet labai norėčiau, kad toks produktas ateityje pasiektų ir daugiau žmonių“, – šypteli pašnekovė.

Ji neneigia: tai, kad, perfrazuojant populiarų posakį, visi šeimos obuoliai sukrito į tą pačią kraitę, – didelis tėvų nuopelnas.

„Tėtis man visada buvo autoritetas. Jis užaugino du verslus, kuriuos šiandien galime tęsti ir plėtoti mes, vaikai. Esu jiems dėkinga už tai, kad sukūrė tvirtą pagrindą čia, Lietuvoje, todėl nereikėjo laimės ieškoti svetur. Visi mes nuo mažens dirbome medelyne ir bityne, klausėmės tėvų pokalbių apie darbą ir augome toje aplinkoje. Ši tradicija tęsiasi iki šiol, o šiandien prie šių darbų prisideda ir mūsų vaikai, ir anūkai, todėl tai tapo ne tik darbu, bet ir šeimos bendrystės dalimi“, – sako pašnekovė.

Drauge: darbas bityne suburia visą šeimyną – nuo didelio iki mažo. / L. Amšiejūtės asmeninio arch. nuotr.

Esu dėkinga tėvams už tai, kad sukūrė tvirtą pagrindą čia, Lietuvoje, todėl nereikėjo laimės ieškoti svetur.

Nuo menų – prie avilių

Bitininkų dinastijos tęstinumą Laura regi bent viename savo vaikų.

„Mano vyriausias sūnus Nojus iš pradžių pasirinko visai kitą kryptį. Jis baigė Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą, kur mokėsi šiuolaikinio šokio. Vėliau išvyko į Australiją, ten baigė turizmo ir kelionių organizavimo studijas. Tačiau, kaip pats sako, reikėjo išvažiuoti taip toli, kad suprastų, kaip gera gyventi Lietuvoje“, – šypteli pašnekovė.

Grįžęs anūkas vis dažniau ėmėsi talkinti seneliui bityne, o šioji pagalba pamažu tapo tikru pomėgiu ir, atrodo, gyvenimo kryptimi.

„Šokio jam teko atsisakyti dėl varginusių sąnarių skausmų. Tačiau dirbdamas su bitėmis ir patirdamas nuolatinius jų įgėlimus, jis pastebėjo, kad skausmai gerokai sumažėjo. Žiemomis vis girdžiu, kaip sūnus nekantriai laukia vasaros, nes pasiilgsta bičių. Kitais metais Nojus planuoja stoti studijuoti biologijos ir genetikos mokslų. Jis nori dar giliau suprasti bičių biologiją, genetiką ir bičių motinų veisimą. Jo svajonė – savo žinias pritaikyti praktikoje ir prisidėti prie pažangesnio bičių motinų veisimo Lietuvoje, o ateityje galbūt – ir visose Baltijos šalyse. Jaunėlis Martas studijuoja Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijoje žemėtvarką ir nekilnojamojo turto vertinimą. Ar ir jis galiausiai pasuks senelio pėdomis, parodys laikas“, – sako Laura.

Gražiausia gamtos dovana

Kalbėdama apie savo pasirinkimus, pašnekovė atvira: kadaise ir ji anaiptol neturėjo planų tęsti tėvų kelią. Netgi priešingai – kurį laiką atrodė, kad sąmoningai nuo jo bėga.

Tad ir apiterapija į Lauros gyvenimą atėjo tik 2012-aisiais, o šiuo postūmiu tapo galimybė dalyvauti fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytojos ir šalyje žinomos apiterapijos specialistės dr. Dalios Stasytytės-Bunevičienės mokymuose.

„Nuo tada pradėjau gilintis į bičių produktų poveikį žmogaus sveikatai ir ilgainiui supratau – tai iš tiesų yra mano kraujyje. Didžiausią prasmę matau supažindindama žmones su tuo, kaip bičių produktai gali prisidėti prie geresnės savijautos, sveikesnio ir kokybiškesnio gyvenimo. Man tai vienas gražiausių gamtos dovanotų sveikatos šaltinių“, – teigia L. Amšiejūtė.

Ši sritis nepaliauja jos stebinti kone kasdien: rengiantis paskaitoms, gilinantis į naujausius mokslinius atradimus.

„Pvz., pastaruoju metu mokslininkai vis daugiau dėmesio skiria ne tik bičių produktams, bet ir juose esančioms bioaktyviosioms medžiagoms. Tiriamos imuninį atsaką veikiančios molekulės, antimikrobiniai peptidai – natūralūs junginiai, galintys slopinti bakterijų, grybelių ir kitų mikroorganizmų veiklą, – sako apiterapijos specialistė. – Nagrinėjami įvairūs riebalų rūgščių esteriai ir kiti junginiai, kurie gali būti susiję su priešuždegiminiu ir apsauginiu poveikiu. Šių medžiagų randama tokiuose bičių produktuose, kaip bičių pienelis, propolis ir bičių nuodai.“

Tandemas: Al­gir­dą ir Lau­rą ne­re­tai ga­li­ma iš­vys­ti ir mu­gė­se, ir įvai­riuo­se edu­ka­ci­niuo­se ren­gi­niuo­se, į ku­riuos jie kvie­čia­mi kaip lek­to­riai. / L. Amšiejūtės asmeninio arch. nuotr.

Kaip „Tėve mūsų“

Pasak Lauros, nors jau, regis, nemažai žinome apie bičių produktus ir jų poveikį, šiandien srities specialistams vis dar tenka susidurti su įvairiais mitais.

„Manau, vienas dažniausių mitų – kad medus yra tiesiog tas pats, kas cukrus, nes saldus. Tačiau meduje yra daug biologiškai aktyvių junginių, o cukrus jų neturi. Kartais tenka girdėti, esą bičių pienelis gali sukelti vėžį. Mokslinėje literatūroje tokio teiginio patvirtinimo nėra, – aiškina L. Amšiejūtė. – Priešingai, bičių pienelis ir ypač jo sudedamoji dalis 10-HDA rūgštis yra aktyviai tiriami dėl įvairių biologinių – įskaitant antioksidacinį, priešuždegiminį ir galimą priešnavikinį – poveikių.“

Jei pati galėtų išsirinkti tik vieną bičių produktą, pasak Lauros, tai būtų būtent bičių pienelis.

„Norėčiau juokais pasakyti: kaip „Tėve mūsų“ – bičių pienelis yra svarbiausias. Turbūt taip sakyti negalima, – šypteli pašnekovė. – Du kartus per metus – rudenį ir ankstyvą pavasarį – suvartoju jo po 15 g. Taip jaučiuosi tvirčiau pasiruošusi permainingiems sezonams. Žiedadulkes ir bičių duoną dažniausiai valgau rinkimo ar fasavimo metu. Propolio tinktūrą naudoju esant poreikiui skirtingiems tikslams.“

Gėrimas su žiedadulkėmis ir medus visada puikuojasi ant Amšiejų šeimynos namų stalo.

Tarsi grįžimas į vaikystę

Kaip sako pašnekovė, praktinė bitininkystė iki šiol yra neatsiejama jos gyvenimo dalis.

„Vasarą, kai nedirbu su studentais, mano darbo vieta dažnai būna bityne. Padedu tėvams apžiūrėti bičių šeimas, renkame bičių pienelį, žiedadulkes, medų, rudenį ruošiame bičių duoną ir pikį, – vardija ji. – Tėtis užsiima bičių motinų dauginimu, o aš padedu ten, kur tuo metu labiausiai reikia. Man tai ir darbas, ir savotiškas grįžimas į vaikystę – tik dabar į bityną einu jau kaip žmogus, kuris pats giliai domisi bičių pasauliu.“

Algirdo ir Lauros Amšiejų tandemą neretai galima išvysti ir įvairiuose edukaciniuose renginiuose, į kuriuos jie kviečiami kaip lektoriai.

Tačiau, pašnekovės žodžiais, tėčio charizmos, gebėjimo taip lengvai ir betarpiškai bendrauti su bet kuriuo žmogumi jų šeimoje turbūt nepavyktų pranokti nė vienam.

„Mes, visi trys vaikai, niekada nebūsime tokie kaip jis. Jis turi išskirtinę charizmą – tai arba duota, arba ne. Iš dalies, matyt, ir aš paveldėjau jo gebėjimą bendrauti su auditorija. Niekada nejaučiau scenos baimės, todėl galiu laisvai kalbėti, pasakoti ir dalytis tuo, ką žinau. Pamenu, kažkada sakydavau, kad tikrai nebūsiu nei mokytoja, nei dėstytoja. Dabar jau šešiolika metų dirbu lektore“, – sako pašnekovė.

Žaismingai: ma­žuo­sius klau­sy­to­jus itin su­do­mi­na ži­nios apie medų, ku­rio­mis da­li­ja­si to­kia mie­la „bi­tu­tė“. / L. Amšiejūtės asmeninio arch. nuotr.

Kartais gera įsižeminti

Ar kasdienybėje, kur kone kiekviena diena vienaip ar kitaip susijusi su bičių pasauliu, atsiranda vietos kitoms mieloms veikloms ar atotrūkio akimirkoms?

Pašnekovė prisipažįsta, kad aistringiausias jos pomėgis – kelionės, tad naujas šalis moteris stengiasi aplankyti bent keliskart per metus. „Kelionės man suteikia ne tik naujų įspūdžių, bet ir gražių prisiminimų, kurie vėliau įkvepia ir sugrįžta mintimis dar ilgai“, – sako ji.

Be to, Laura siekia kasdien būti fiziškai aktyvi, o judėjimo prasmę ir svarbą ji vertina ne tik per profesinę kineziterapijos prizmę: „Čia, matyt, irgi genai – abu mano tėvai buvo lengvaatlečiai. Pati lengvąją atletiką lankiau ketverius metus, o sportišką tradiciją tęsia ir mano sūnus Martas – jis iš Lietuvos lengvosios atletikos varžybų yra parsivežęs nemažai medalių.“

Dar viena didelė L. Amšiejūtės aistra – augalų puoselėjimas. „Mama kartais sako: „Jau neberausk tos pievutės“, o aš vis tiek kasinėju, sodinu, persodinu ir kuriu naujas gėlių kompozicijas. Kad ir kaip per dieną vasarą pavargčiau, vakare vis tiek einu į savo gėlynus. Man tiesiog gera matyti naujus žiedus, stebėti, kaip auga mano pasodinti medeliai ir krūmai, o vėliau sulaukti jų vaisių. Tai labai ramina“, – šypteli pašnekovė.