Iš ko gaminamos dešrelės, kurių kilogramas kartais nekainuoja ir 5 Lt?

Didžiuosiuose prekybos tinkluose pakuotę kai kurių dešrelių galima įsigyti už kelis litus, o jų kilogramo kaina kartais yra mažesnė nei 5 litai. Portalas delfi.lt domėjosi, iš ko pagamintos tokios dešrelės ir kada jas valgyti.

“Priklausomai nuo to, ką vadinsime mėsa. Jeigu mėsa vadinsime plaučius, tešmenis, uodegas, kilogramas gali kainuoti ir pigiau, - skaičiuoja jis. - Mėsa mėsai nelygi, nes yra kumpis, išpjova, šoninė ir kiekviena dalis turi savo kainą. Vienos pigiausių dalių yra subproduktai, tačiau ant dešrelių pakuotės turi būti aiškiai parašyta, iš ko jos pagamintos. Yra dešrų, kurios kainuoja ir po 30 litų už kilogramą. Bet jeigu žmogus perka žemiausios rūšies gaminį ir tikisi, kad jo sudėtis bus labai gera, toks požiūris yra naivokas.“

Pasak jo, gaminių kokybę galima skirstyti pagal rūšį: yra geriausia – aukščiausia rūšis, po to – pirma rūšis, mažiausiai reikalavimų keliama antros rūšies gaminiams.

Pigiausios dešrelės – vaikučiams ir ligoniams

Lietuvos mėsos perdirbėjų asociacijos direktorius Egidijus Mackevičius sako, jog dabar šalies perdirbėjams atėjo sunkus metas, nes Lietuvoje jiems galioja griežti reikalavimai, pagal kuriuos jų gaminiai yra skirstomi į rūšis, tačiau užsieniečiai į Lietuvą įveža savo produkciją, kuri toli gražu ne visada atitinka Lietuvoje taikomą rūšingumą.

„Reikia žiūrėti, kokia yra dešrelių kilmės šalis. Jeigu jos yra pagamintos Lietuvoje, mūsų gamintojai turi naudotis numatytų standartų reikalavimais ir gaminiai yra skirstomi į aukščiausios, pirmos ir antros rūšies. Aukščiausios rūšies gaminiams naudojama tik mėsa, pirmos rūšies gaminiams – sojos, antroje rūšyje galima naudoti ir daugiau pakaitalų. Yra galimybė pagaminti antros rūšies lietuvišką gaminį už 5 litus, jis bus žemiausios galimos kokybės Lietuvoje, tačiau importuojantys gaminius nėra įpareigoti laikytis lietuviškų standartų ir susidaro tokia situacija, kai iš Estijos importuojamos dešrelės po 3,9 lito, kai lietuviai pagal savo standartus už tokią kainą pagaminti negali“, - guodžiasi mėsos perdirbėjų atstovas.

Anot jo, kitose šalyse dešrelės nėra skirstomos pagal jų rūšį, o ant pakuočių rašoma, kiek gaminiuose yra mėsos, nedetalizuojant, ar ten yra mėsa, ar jos pakaitalas.

„Pagal lietuviškus standartus negalima rašyti, kad yra dešrelėse yra tik mėsos, jeigu jose yra ir sojos, bet gudrumas yra tas, kad Lenkijos gamintojai neprivalo laikytis lietuviškų reikalavimų, o mes turime pripažinti, kad jų dešrelės yra tinkamos vartoti, nes jos pagamintos Europos Sąjungoje (ES). Tačiau jos automatiškai gaunasi pigesnės, nes ten dedama soja“, - dėsto E. Mackevičius.

Pasak jo, ant lenkiškų ar estiškų dešrelių rūšis yra nenurodoma ir dėl to importuotojas yra konkurencingesnis. Be to, anot E.Mackevičiaus, žemiausios rūšies lietuviškų dešrelių kaina dėl papildomų reikalavimų yra didesnė, nei pigiausių dešrelių iš kaimyninių šalių.

„Mes net esame kreipęsi į premjerą, kodėl lietuviai privalo vykdyti standartus, o lenkai gali vežti ir pardavinėti bet ką. Svarbiausia, kad lenkiški ir estiški gaminiai ypatingai sėkmingai laimi viešuosius pirkimus, tad pigiausios dešrelės keliauja vaikų, ligonių maitinimui. Ir nors konkurso reikalavime parašoma, kokios rūšies dešrelės turi būti, jeigu jos atvežamos iš ES, o rūšis – nenurodyta, jų negalima ignoruoti, nes tai yra ES šalies gaminys. Tuomet rūšingumo reikalavimas atsiduria antroje vietoje po kainos ir užsieniečiai laimi, nors ne visada atitinka net II rūšį“, - piktinasi E. Mackevičius.

Jo manymu, jeigu bus surastas būdas kaip importuotojus priversti laikytis lietuviškų reikalavimų, tuomet viskas atsistos į savo vėžes, bet jeigu ne, tuomet rūšingumo reikalavimai turi būti atšaukti ir Lietuvos gamintojams – antraip konkurencija bus nesąžininga.

Asociacijos duomenimis, dabar vidutinė iš Estijos importuojamų dešrelių kilogramo kaina siekia 3,9 lito, iš Lenkijos – 5,1 lito, o Lietuvos gamintojų eksportuojamų dešrelių vidutinė kaina 12 litų už kilogramą. E. Mackevičius paaiškina, kad taip yra dėl to, kad užsienyje paklausiausi aukščiausios rūšies lietuviški gaminiai.

Jei parašyta mėsa – vadinasi mėsa

Tačiau mėsos perdirbėjų asociacija primena, kad jei ant dešrelių parašyta, jog juose yra kiaulienos, vadinasi juose yra kiaulienos mėsos, o ne mėsos subproduktų, t.y. plaučių, skrandžių ar kepenų.

E.Mackevičius pasakoja, jog dažniausiai į dešreles keliauja išpjaustytos mėsos likučiai, pavyzdžiui, išpjovus kumpį, dalis mėsos lieka neatskirta nuo skerdienos. Esą vartotojui nepatrauklūs atrodo atskiri maži kumpio, nugarinės, šoninės gabaliukai, dėl to jie yra sumalami ir naudojami dešrelėms ir kitiems gaminiams. Tačiau plaučiai, skrandžiai ir kitos dalys mėsa nėra vadinami, o jei gaminiuose jie yra naudojami, yra parašoma: naudojami subproduktai.

„Jeigu parašyta, kad yra 20 proc. kiaulienos, tai ir bus 20 proc. kiaulių mėsos. Paprastai subproduktai naudojami kitiems gaminiams, pavyzdžiui, kepeninėms dešroms. Turbūt pirkėjai pastebėjo, kad jei dedamos odelės, yra parašoma, kad dedamos odelės“, - primena jis.

Mėsos perdirbėjų asociacijos vadovas skaičiuoja, jog brangiausios dešrelės yra jautienos, tačiau jos yra nepaklausios dėl kainos ir kietumo, todėl dažniausiai naudojamas jautienos ir kiaulienos mišinys, antroje vietoje pagal kainą – kiaulienos dešrelės, trečioje – paukštienos. Paprastai vištiena yra brangesnė nei kalakutiena.

Geriausiais vadina gaminius be sudėties

Natūralaus gydymo centro vadovė ir gydytoja homeopatė Aiva Vaivarienė sako, jog savo pacientams niekada nerekomenduoja valgyti dešrelių ar kitų perdirbtų gaminių, pirmenybė teikiama natūraliai mėsai. Paklausta, ar dešrelių apskritai reikėtų vengti A. Vaivarienė šmaikštauja: „tai panašus atvejis kaip su degtine, ar jos galima, ar ne“, tačiau priduria, kad jei naudingų medžiagų dešrelėse ir yra, tai nedaug.

„Jeigu dešrelėje yra 80 proc. mėsos, vadinasi yra 80 proc. kokybės. Jeigu jus tenkina 80 proc. kokybės – gerai, aš noriu 100 proc. kokybės. 20 proc. viso kito aš nenoriu, - paaiškina mitybos specialistė. - Visada patariu geriau pirkti kokybiško maisto, nors ir mažiau. O tai, kad vaikai nori vieno ar kito gaminio, na, jie nori skonio stipriklių, gliutomatų, konservantų. Kai gaminio kokybė nėra pati geriausia, dažniausiai jų skonis yra pagerinamas skonio stiprikliais ir produktas atrodo patrauklesnis, norisi jo valgyti daugiau negu reikia ir gaunama ne tik naudingų medžiagų, bet ir šlamšto. Tačiau žmogus turi pagalvoti, kiek jam to šlamšto reikia.“

Ji primena, kad perkant produktus būtina skaityti sudėtį, o jei sudėties skyrelyje nėra ką skaityti – dar geriau.

„Aš visada patariu, skaitykite sudėtį, o jeigu galite, nepirkite produkto, kuris turi sudėtį. Jeigu perkate produktą ir sudėties nėra, labai gerai: grikiai yra grikiai, kopūstas yra kopūstas, o mėsa yra mėsa – sudėties nėra, - vardija A. Vaivarienė. - Tačiau, pavyzdžiui, padažai ant medžių neauga. Aišku, jeigu padažas padaromas namie iš aliejaus, acto, garstyčių, tai yra vienas dalykas, o jeigu tai yra kažkoks skystis, kuris stovi metų metus šilumoje ir negenda – tai ne maisto produktas.“

Tačiau ji priduria, kad kai kurie maisto produktai gali būti konservuojami, rauginami, džiovinami, šaldomi ar kitaip apdorojami – tokių produktų neverta atsisakyti, tik reikia atsižvelgti, kaip jie yra apdorojami, pavyzdžiui, ar džiovinami natūraliai, ar naudojant chemines medžiagas.

„Žinoma, mes visada galime valgyti visko, bet būna situacijų, kurios mus priverčia susimąstyti, ar maistas bus į sveikatą mums, vaikams ir tai lemia pasirinkimą. Jeigu sveikata atlaiko, gydytojai visada džiaugsis, kad jūs valgote viską, ko norite, ir gerai jaučiatės“, - apibendrina A. Vaivarienė.

Pasisako už įvairovę ir saugumą

„Gydytojų dietologų pozicija yra tokia, kad žmogus turi gauti kuo visavertiškesnį maistą. Mes nerekomenduojame valgyti vieną konkretų mėsos produktą, o rekomenduojame valgyti tam tikrą kiekį mėsos su kuo visavertiškesniu maistu“, - pataria gydytoja dietologė docentė Edita Gavelienė.

Tačiau ji primena, kad žmogus negaus visų jam reikalingų medžiagų valgydamas tik tai, kas greičiausiai pakliūna po ranka ir primena: „visuomet reikia domėtis tuo, ką valgai, skaityti sudėtį“.

Lietuvos valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos vyriausioji specialistė valstybinė maisto produktų inspektorė Viktorija Septilkienė pabrėžia kitą aspektą: svarbiausia, kad tiek mėsa, tiek jos gaminiai būtų tinkamai ir saugiai pagaminti, patiekti, o jau žmogaus teisė pasirinkti, kas jam atrodo patraukliausia.

„Aš esu už dešrelių valgymą, nes jos yra saugios ir skanios. Reikia pabrėžti, kad būtina skaityti sudėtį. Aukščiausios rūšies dešrelės Lietuvoje yra gaminamos pagal aukščiausios kokybės standartus, tai yra reglamentuota. Užsieniečiai gali įvežti pagal savo standartus gaminamus gaminius ir jų rūšingumas gali visiškai neatitikti mūsiškio. Lietuviškuose aukščiausios rūšies gaminiuose negali būti ne mėsos žaliavų“, - savo nuomonę pagrindžia V.Septilkienė.

Pasak jos, dešrelių vien pagal skonį vertinti negalima, nes gamintojai yra įvaldę technologijų, kaip skonį pagerinti, tačiau sudėtyje aiškiai matoma, iš ko jos pagamintos.

Iš ko pagamintos pigios dešrelės

II rūšies dešrelių, kurių kilogramo kaina mažmeninės prekybos tinkle yra 4,62 Lt, sudėtis yra: mechaniškai atskirta vištiena, kiaulių odelių emulsija, mechaniškai atskirta kalakutiena 21 proc., vanduo, viščiukų broilerių odelės, manai 3,5 proc., druska, bulvių krakmolas 2,1 proc., stabilizatorius difosfatas, prieskonių ekstraktai, antioksidatorius natrio eritorbatas, kvapiosios madžiagos, dažiklis karminas, žirnių skaidulos, tirštikliai: eucheumos jūros dumbliai, guaro derva; konservantas natrio nitritas.

V.Septilkienė paaiškina kai kurias dešrelių sudedamąsias dalis, pavyzdžiui, kas yra kiaulių odelių emulsija.

„Tai yra mėsos gaminys, jis pagamintas iš odelių, kurios yra nulupamos nuo skerdienos, susmulkinamos, į jas kartais dedama šiek tiek rūgštingumą reguliuojančių medžiagų, kad jos negestų, nes ant odos būna mikroorganizmų, ir tada jos yra dedamos į dešras, - vardija specialistė. - Jos yra reikalingos dešrose, nes suteikia gaminiui konsistencijos. Jei krakmolas yra augalinės kilmės baltiminis tirštiklis, tai odelės – gyvulinės.“

Dažiklis karminas, anot specialistės, yra natūralus dažiklis, rausvos spalvos. Jis gali būti žymimas raidėmis E120, gali būti išgaunamas iš vabzdžių. Tirštiklis guaro derva arba E412 yra apibūdinamas kaip natūralus tirštiklis išgaunamas iš krūmo. Gamintojai ant gaminių pakuočių gali rašyti arba priedo santrumpą su raide E arba nurodyti, ką konkretus priedas „daro“ ir parašyti jo pavadinimą, kad žmonėms būtų aiškiau.

„Nitritas patenka į dešreles su nitritine druska, bet reikia pabrėžti, kad negalima naudoti gryno nitrito. Ženklinime rašoma druska arba valgomoji druska ir konservantas E250 arba konservantas natrio nitritas”, - dėsto V.Septilkienė.

Specialistė laikosi nuomonės, jog dešrų sudėtyje pamačius žodį „odelės“ nereikėtų išsigąsti – jos yra sudarytos iš kolageno, t.y. baltymų. O odelės naudojamos ir gaminant kai kuriuos patiekalus namie.

„Juk šaltieną žmonės valgo“, - primena specialistė.