Birmos tapatybės užuomazgos

Spėjama, kad maždaug XI a. viduryje dabartinio Mianmaro žemėse apsireiškė didžiūnas, šiuo metu prisimenamas Anawrahta Minsaw (1014–1077) vardu, kuris, pasitelkęs tiek karines, tiek politines, tiek socialines priemones, įkūrė pirmą rimtesnį valstybinį darinį dabartiniame Mianmare.

Šiuo metu jo įkurta valstybė labiau prisimenama Pagan (Bagan) karalystės arba imperijos pavadinimu, o pats Anawrahta Minsaw neretai laikomas Mianmaro valstybės arba birmietiškojo nacionalizmo tėvu.

Pagan karalystės atsiradimas ir egzistencija yra svarbus etapas Mianmaro valstybingumo ir birmietiškos tapatybės raidoje, tačiau per daugiau nei du šimtmečius trukusį gyvavimą šis valstybinis darinys ilgainiui taip pat išsikvėpė ir galiausiai buvo pribaigtas vidinių politinių rietenų, mongolų invazijų (1277–1287) bei monų ir šanų (etninės mažumos dabartiniame Mianmare) protėvių puldinėjimo.

Žlugus Pagan karalystei, regione prasidėjo ilgokas nesibaigiančių karų bei neramumų periodas, mat jame atsirado daugybė tarpusavyje konkuravusių smulkesnių valstybinių darinių (pvz., Ava karalystė, gyvavusi nuo 1365 iki 1555 m.).

Malda: Aung San Suu Kyi atiduoda pagarbą savo tėvui, kuris buvo nužudytas 1947 m. vasarą, likus keliems mėnesiams iki nepriklausomybės paskelbimo. / Scanpix nuotr.

Didelis trapus darinys

Šis chaoso ir politinių neramumų laikotarpis truko bemaž iki pat XVI a. ketvirtojo dešimtmečio, kai dabartinio Mianmaro kraštuose ėmė aktyviau reikštis vadinamosios Toungoo dinastijos atstovas Tabinshwehti (1516–1550).

Jis pradėjo savo karo žygius ir netrukus padėjo pamatus naujam, dydžiu Pagan karalystei prilygusiam valstybiniam dariniui.

Vėliau jį pakeitęs svainis Bayinnaung Kyawhtin Nawrahta (1516–1581) tęsė savo pirmtako pradėtus užkariavimus ir netrukus dabartinėse Mianmaro žemėse atsirado naujas, didelis, bet, kaip parodė Bayinnaung sūnaus Nanda Bayin (1535–1600) valdymas, trapus darinys.

XVIII a. viduryje Mianmaro žemėse apsireiškė dar viena ambicinga giminė, kurios atstovas Alaungpaya (1714–1760) pabandė dar vieną kartą sulipdyti dabartinio Mianmaro žemes į vientisą valstybinę struktūrą.

Taip atsirado Konbaung dinastijos valdoma imperija.

Per šios dinastijos egzistenciją jos atstovai spėjo pakariauti su monų etninės grupės sukurta (tiksliau kalbant, atkurta) Hanthawaddy karalyste (konfrontacija vyko nuo 1752 iki 1757 m.), Siamu (su dabartinio Tailando tuomečiais valdančiaisiais Mianmaro diduomenė kovojo ne vieną karą) bei mandžiūrų Qing dinastijos (1644–1912) valdoma Kinija (kovos vyko nuo 1765 iki 1769 m.), tačiau jiems nepavyko atsilaikyti prieš pažangesnius ir suktesnius baltuosius atėjūnus iš užjūrio – britus.

Išsikerojęs priešiškumas

Britai nebuvo vieninteliai baltieji prašalaičiai, susidomėję dabartinio Mianmaro žemėmis, tačiau, skirtingai nei portugalams ar prancūzams, Didžiosios Britanijos atstovams pavyko paversti šį kraštą dar viena savo imperijos kolonija.

Anot buvusio Jungtinių Tautų sekretoriaus U Thant (1909–1974) anūko Thant Myint-U (1966) knygos „Moderniosios Birmos atsiradimas“ („The Making of Modern Burma“, 2001), pirmieji britų ir birmiečių ryšiai daugiausia apsiribojo vadinamosios Rytų Indijos kompanijos (East India Company) bandymais įsteigti mažus ir trumpai gyvavusius filialus Syriame (dabartinis Thanlyin uostas Jangono (Rangūno) mieste), Avoje (dabartinė Inwa Mandalajaus regione) ir Bhamo (dabartinė Kačinų valstija Mianmaro šiaurėje) XVII a. viduryje.

Pasak eksperto, XVIII a. viduryje būta dar vieno bandymo užmegzti prekybinius santykius, tačiau britų ir birmiečių ryšiai bemaž visą laiką buvo persmelkti abipusio įtarumo, o britų Rytų Indijos kompanijai įsitvirtinus Bengalijoje (XVIII a. antroje pusėje), abipusis priešiškumas tik dar labiau išaugo.

XVIII a. viduryje būta dar vieno bandymo užmegzti prekybinius santykius, tačiau britų ir birmiečių ryšiai bemaž visą laiką buvo persmelkti abipusio įtarumo.

„Po beveik keturių dešimtmečių atsinaujinus kontaktui, britai ir birmiečiai jau turėjo savo pirmąją bendrą Bengalijos ir Arakano sieną. Pasieniui plečiantis šiaurės ir vakarų kryptimis, abipusis nepasitikėjimas ir baimė dėl saugumo abiejose pusėse tik dar labiau išaugo. Pasiekus amžių sandūrą, Amarapura jau nervinosi dėl augančios britų galios Indijoje. Šnipai buvo siunčiami pas Tipu sultoną Maisūre, pas maratus, į Nepalą ir imperatoriškąjį dvarą Delyje bei britų Bengaliją. Susidomėjimas Rytų Indijos kompanija netgi paskatino Bodawpaya nusisamdyti anglą (nors neatmestina, kad jis galėjo būti ir euroazijietis) vardu George’as, kad šis įdiegtų keliems jo sūnums anglų kalbos žinių. Dvaro musulmonai ir armėnai perspėjo birmiečių pareigūnus apie besitelkiančią britų grėsmę. Anot vieno žvalgybos pranešimo, Koromandelio pakrantėje plevėsuojančios vien Rytų Indijos kompanijos vėliavos. Kitame anglai lyginti su banjano medžiu, kuris augdamas remiasi į kitus medžius, o vėliau sustiprėjęs šiuos pražudo“, – pasakojama Thant Myint- U knygoje.

Padėtis tik blogėjo

Anot eksperto, pagrindinis įtampos tarp britų ir tuomečių Mianmaro valdovų didėjimo veiksnys buvo Arakano kraštas (Bengalijos įlankos šiaurės rytuose), kurį maždaug 1784 m. (ar 1785 m.) aneksavo jau minėtas monarchas Bodawpaya (1745–1819).

Teigiama, kad Birmos valdžia šiame regione vykdė represinio pobūdžio politiką, o tiek šie jos veiksmai, tiek sukilimai (kuriuos, kaip spėjama, kurstė britai) neretai sukeldavo pabėgėlių bangas.

Antroji sritis, kur susikirto britų ir birmiečių interesai, apėmė Manipurą, Asamą, vadinamąją Jaintijos karalystę (dabartinių Indijos ir Bangladešo dalys) bei Kačarą (dabartinės Asamo valstijos dalis).

„Birmos okupacija Manipure nukreipė į Kačarą didelį skaičių pabėgėlių, tad Kačaro radža 1823 m. pakvietė Avą padėti atkurti tvarką jo krašte. Birmos įvykdyta Brahmaputros slėnio okupacija ir jos bandymais skverbtis į gretimas aukštumas buvo akivaizdžiai siekiama padidinti spaudimą Bengalijai. Susirūpinę dėl šios buferinės zonos išnykimo ir tuo pat metu turėdami savo ekspansinių planų, britai vienašališkai paskelbė Kačarą ir kaimyninę Jaintiją savo protektoratais bei pasiuntė pajėgas sustabdyti birmiečių puolimą. Netrukus Kačare tarp dviejų kariaunų kilo susidūrimų ir tai kartu su blogėjančia padėtimi prie ginčijamos Arakano sienos paskatino Fort Williamą 1824 m. kovo 5 d. paskelbti karą Avos karalystei“, – tvirtinama knygoje „Moderniosios Birmos atsiradimas“.

Pasekėja: Aung San Suu Kyi tėvas Aung San buvo dar spalvingesnis veikėjas už savo dukrą. Jis ir Birmos komunistų partiją įkūrė, ir su japonais kolaboravo, ir į britų pusę galiausiai perėjo, ir pirmuosius rinkimus laimėjo. / Scanpix nuotr.

Brangiai kainavusi kova

Teigiama, kad pirmasis atviras britų ir birmiečių karas (1824–1826) buvo ilgiausias ir brangiausias visoje britiškosios Indijos epochoje.

Jis truko beveik dvejus metus ir esą kainavo Didžiosios Britanijos iždui 5 mln. svarų sterlingų.

Taip pat teigiama, kad dėl jo žuvo apie 15 tūkst. britų kareivių, jiems talkinusių indų ir nenustatytas skaičius birmiečių (spėjama, kad jų aukos taip pat galėjusios siekti dešimtis tūkstančių).

Ankstyvajame karo etape birmiečiai, vadovaujami karvedžio bei Asamo gubernatoriaus Maha’os Bandula’os (1782–1825), entuziastingai bandė pralaužti britų linijas, tačiau, nepaisant kelių pirmųjų birmiečių pergalių sėkmės, svarstyklės kare labai greitai pakrypo britų naudai.

Netrukus birmiečiai buvo priversti gintis, o britai ėmė vykdyti intensyvų puolimą tiek sausuma, tiek vandeniu.

1826 m. pradžioje abi kovojusios pusės sėdo prie derybų stalo ir tų metų vasario 24 d. buvo sudaryta vadinamoji Yandabo sutartis.

Ji buvo naudinga britams.

Nuo 1852 m. balandžio iki 1853 m. sausio britai ir birmiečiai kovojo dar viena britų pergale pasibaigusį karą, o po trečiosios konfrontacijos (1885 m. lapkritis) dabartinio Mianmaro žemės tapo britų imperijos dalimi.

Konbaung dinastijos valdyta valstybė liovėsi egzistavusi, o paskutinysis jos valdovas Thibaw Minas (1859–1916) buvo priverstas kartu su šeima išvykti gyventi į Indiją, t. y. į tremtį.