Jeigu laimėčiau milijoną ar turėčiau daug pinigų... Dažnai manome, kad iki visiškos laimės ar svajonės įgyvendinimo mums trūksta tik pinigų. Tačiau medicinos psichologė Stanislava Gailiūnaitė atkreipia dėmesį, kad laimės neatneša nei pinigų stygius, nei jų perteklius.
– Ar gali pinigai atnešti laimę?
– Artimieji kartais stebisi, kas galėjo nutikti vaikui, kuris viską turi. Tai toks stereotipinis mąstymas: jeigu viską turi, privalai būti laimingas. Bet pinigai ir laimė – skirtingi dalykai. Kiekvienas žmogus yra sudėtinga, save reguliuojanti sistema, su biologiniu pradu ir siela. Kūno ir sielos poreikiai yra skirtingi, nors ir neatsiejami. Kai šie poreikiai supainiojami, kyla problemų.
Kūnui reikia konkrečių, apčiuopiamų bei vartojamų dalykų. O kas yra laimė? Laimė yra jausmas, atspindintis santykį su pačiu savimi ir pasauliu. Laimingas būni, kai vyrauja harmonija.
Jei žmogus mano, kad laimės priežastis yra pinigai, daiktai ar ko nors turėjimas, dažnai nusivilia. Materialūs dalykai laimės neužtikrina. Taip, pinigai gali užtikrinti kūno, kartais net dvasios poreikius. Bet daug kas priklauso nuo mūsų santykio su pinigais: vartotojiškas požiūris į juos laimės neužtikrina, bet jeigu pinigai yra tik priemonė tam tikriems tikslams, idealams pasiekti, tai jau yra kitaip. Tačiau kai trūksta pinigų, žmogus pavargsta, gyvena įtampoje, nes jis nuolat priverstas galvoti, kaip sudurti galus ir išgyventi. Krenta jo savivertė. Tai ypač aktualu dabar, kai galvojama, kad tik nevykėlis nemoka užsidirbti pinigų. Tuomet prasideda destrukcija: numojama ranka į gyvenimą arba pasineriama į priklausomybes. Toks žmogus praranda stimulą veikti, gyventi. Bet kartais nepriteklius skatina kūrybiškumą: o kaip išsisukti?
Kūrybiškumo reikia ir turint daug pinigų. Jei šito nėra, žmogus būna godus, nuolat baiminasi dėl pavojų ar galimybės būti aplenktam turtingesnių. Nuomonė, kad viską įmanoma nusipirkti, stabdo mąstymą, keičia vertybes. Tuomet gali kilti daug įvairių problemų.
Nuo asmenybės požiūrio priklauso: ar su pinigais susitapatinama, ar pinigai tėra priemonė gyvenimo tikslams realizuoti.
– Kiek teisingas požiūris, kad pinigai keičia žmones?
– Dabar visuomenėje ypač akcentuojami pinigai, sėkmė, apčiuopiami dalykai. Bet jie neturėtų būti gyvenimo tikslas. Vertybė turėtų būti pats žmogus. Tapatinimasis su materialiais dalykais arba prisirišimas prie jų keičia žmogų.
Turtai, pinigai yra susiję su fizikiniais dėsniais – jie turi pradžią ir pabaigą. Dvasinės vertybės, įsitikinimai, siekiai labiau susiję su psichologiniu laiku, neturinčiu nei pradžios, nei pabaigos. Mes galime svajoti, nukeliauti į praeitį ir pan. Kai prisirišame prie materialių dalykų, bet kada rizikuojame juos prarasti. Tai kelia vidinę įtampą, įsikimbama į tuos daiktus ir susitapatinama. Šiais laikais, be pinigų, egzistuoja dar ir kūno kultas.
– Gal būtent dėl šių priežasčių bambame, kad blogai gyventi Lietuvoje?
– Tai globalūs dalykai, vykstantys ne tik pas mus. Meilė Tėvynei taip pat turėtų būti vidinis jausmas. Lietuvoje nėra taip blogai, kaip kartais bandoma pavaizduoti. Žmonės išgyveno dar ne tokius sunkius laikus: tremtį, pokarį.
Esama daug būdų tapti nelaimingiems savo noru. Tai daroma nesąmoningai. Tai nulemia tam tikras galvojimo būdas, pasirinktas santykis su pasauliu. Kaip to pasiekiama? Kai nuolat save lyginame su kitais, randame daug progų pasijausti nelaimingi – visada atsiras gražesnis, turtingesnis ar protingesnis. Nelyginame savęs su kitais, kai turime savo savastį, tikslų ar dalykų, teikiančių džiaugsmą gyvenime. Kiekvienas žmogus yra kažkuo vertingas, net darydamas mažus, atrodo, nereikšmingus dalykus.
Bet tą norą lyginti save su kitais tam tikru atžvilgiu lemia visuomenėje egzistuojantis požiūris, kurie žmonės yra verti pagarbos, o kurie – ne. Tarsi turi pasirinkti, ar čia dar esi vertingas, ar jau nieko vertas. Pasižiūrėkite, nuolat dejuojantys nėra jau tokie vargšai. Toks požiūris paralyžiuoja kūrybines galias ir energiją. Tad žmogus nusprendžia, kad jam visi privalo duoti.
Darbiniuose santykiuose taip pat neliko vietos kūrybiškumui. Įžvelgiu negražias tendencijas, kurios primena XIX amžiaus pabaigą, kai tijūnas darbininkus plakdavo rimbu, liepdamas greičiau dirbti. Tai globalūs dalykai, kuriuos pagimdo pernelyg didelis vartojimas.
Žmogaus orumas ir savigarba išsaugomi, kai jis turi sritį, kurioje jaučiasi kompetentingas. Jis gerai jaučiasi, kai visuomenėje egzistuoja sinergetika, kai atskiro žmogaus poreikius tenkinantys veiksmai sutampa su valstybės ar bendruomenės. O dabar dažnai egzistuoja priešprieša.
Visuomenės niurzgėjimas vieniems ant kitų – giluminiai dalykai, net tam tikra bejėgiškumo išraiška, neįvertinto ar pažeminto žmogaus reakcija. Pyktis yra tam tikra bejėgiškumo išraiška dėl netenkinančios situacijos.
– Ar yra kokių vaistų šioje situacijoje?
– Recepto nėra. Dažniausiai kiekvienas pats sau esame daktaras. Brandesnei visuomenei ir valdžiai turėtų būti ne tas pats dėl šių reiškinių. Jai reikėtų pagalvoti, iš kur jie kyla ir kokie pokyčiai reikalingi. Kai žmogus įsisuka į piktinimosi, nepasitenkinimo ratą, tampa labai sunku. Situacija neišsisprendžia.
Niekada nebus taip, kad pasaulis, kuriame gyvename, visais aspektais būtų mums priimtinas. Jei mūsų netenkina situacija, yra du variantai: ją pakeisti arba prie jos prisitaikyti. Nuo mūsų sprendimo priklauso, kur nukreipsime savo energiją – į nuolatinį nepasitenkinimą ar situacijos, požiūrio keitimą.
Blogiausia, kai žmogus pamina savo idealus ir mechaniškai prisitaiko prie situacijos. Taip tampama zombiu, mankurtu, kuris negalvodamas padaro kaip lieptas. Jis pats sau tampa nebemielas. Nukenčia jo kūrybingumas ir produktyvumas.
Visuomenėje taip pat nevertinamos žmogaus pastangos įveikti sunkumus. Gyvenimas neįmanomas be sunkumų ir iššūkių. Bet laimė pas mus suprantama kaip gyvenimas be kliūčių, teikiantis vien malonumus, o nedidelis kasdienis iššūkis ar sunkumas prilyginamas stresui. Tad žmonės auga ištežę, įsivaizduodami, kad jiems privaloma viską duoti. O ką pats? Labai svarbi nuostata, kad gyvenime bus sunkumų ir tu turi būti pasirengęs juos įveikti. Kiekvienas žmogus gimsta labai aktyvus. Kiek kartų nukrenta kūdikiai, kol išmoksta vaikščioti? Tuomet atrodo natūralu, o vėliau tarsi šito nebereikia.
Geriausią atsakymą, kaip būti laimingam, gali atrasti tik pats žmogus. Mūsų gyvenimo vadovas – galvoje. Laimė – tik vidinis atspindys mūsų santykio su pasauliu. Kiekvienas jausmas parodo šį santykį. Jei jaučiamės nelaimingi, signalizuoja, kad kažko neišsprendžiame, kažkas viduje nesiderina. Laimė – nuolatinis savęs ir santykio su pasauliu kūrimas.
Visuomenėje kuriamas įvaizdis, kad žmogus nuolat turi būti laimingas. Bet tai prieštarauja egzistuojantiems dėsniams. Nežinotume, kas yra laimė, jei nebūtų atvirkštinių dalykų. Per didelė laimė gali būti liguistos būsenos požymis.
Naujausi komentarai