Pirtis įprasta vadinti tautiniais vardais, o krosnies vaidmuo dažnai užmirštamas. Būtent nuo jos priklauso, kaip jausitės šildydamiesi, todėl jau prieš statant pirtį reikia žinoti, kokio rezultato siekiama.

Seniausia – dūminė pirtis

Nors šiais laikais yra galimybė įsigyti įvairiausių modelių ir dizaino pirčių krosnelių, daugeliui pati jaukiausia – kaimiška krosnis, kokią kūreno mūsų protėviai. Apskritai, krosnis senojoje lietuvių kultūroje užėmė itin svarbią vietą.

„Pirties krosnis buvo vadinama tik krosnimi, jokiu būdu ne skoliniu pečius. Tiesa, Žemaitijoje ji dar vadinta žodžiu ubas“, – pasakojimą pradėjo Lietuviškos pirties bičiulių draugijos narys Valdas Rimavičius. Jis yra išbandęs įvairių rūšių pirčių krosnis ir gali vadintis pirties garo gurmanu.

Nuo seniausių laikų, kai žmogus išmoko valdyti ugnį, ji kūrenosi būsto viduryje. Sugalvojus ugnį kūrenti po akmenimis, kitaip tariant, sukrauti krūsnį, ugnis tapo jaukesnė, buvo mažesnis gaisro pavojus, nei degant atviram laužui. Be to, akmenys ilgam sukaupdavo jaukią šilumą.

„Galima tik spėlioti, tačiau gali būti, kad tada ir atsirado pirtis“, – svarstė pašnekovas. Jo teigimu, kur kas vėliau žmogus išmoko apdoroti molį, gaminti plytas ir pradėjo mūryti krosnis ne tik namuose, bet ir pirtyse. Tiesa, pirtyse labai ilgai išsilaikė ir krūsnys. Jos dar ir šiandien kraunamos vadinamosiose dūminėse pirtyse.

Dūminė pirtis – pati paprasčiausia. Dūmai iš ugniakuro patenka į patalpą, nes nėra kamino. Dėl to tokia pirtis vadinama dūmine. Kaminą dūminėje pirtyje atstoja tiesiog skylė lubose, langelis. Dažniausiai dūmai išleidžiami pro atviras duris. Priepirtyje virš durų būdavo padaryta anga, pro kurią dūmai išeidavo į lauką.

„Lietuviai išmoko statyti kaminus, tačiau dūminė pirtis iki mūsų laikų išliko kaip senovės reliktas, senųjų tradicijų tęsinys“, – žiniomis dalijosi pirtininkas.

Garas iššauna pro dureles

V.Rimavičiaus įsitikinimu, dūmai patalpoje – jokia kliūtis. „Tiesiog nebūtina eiti į patalpą, kol joje yra dūmų. Užkūrus ugnį reikia laukti, kol malkos sudegs ir dūmai prasisklaidys. Tada galima krauti naują porciją malkų“, – mokė pirtininkas. Akmenų krūsnis – storasienė, todėl iki raudonumo įkaista tik vidiniai akmenys, o viršutiniai būna tik karšti.

Pirtininko žiniomis, tik turtingesni žmonės, dvarininkai savo pirtyse turėjo krosnis.

„Krosnyje ugnis – pažabota, daug saugesnė, kur kas mažesnis gaisro pavojus. Be to, turint kokybišką pirties krosnį, garinėje galima išgauti įvairų klimatą: nuo labai karšto iki vėsaus, kurį šiandien įprasta vadinti rytietiška pirtimi“, – pasakojo V.Rimavičius.

Šiandien kai kurie pirčių krosnių specialistai jas mūrija tokias pat, kaip ir prieš kelis šimtmečius. Krosnys sukonstruotos taip, kad ugnis kūrentųsi tiesiogiai per akmenis. Ugnyje jie visi įkaista iki raudonumo. Atidarius krosnies dureles, ant jų pilamas vanduo ir pro tas pačias dureles į garinę išeina garas. Patalpą šildo ne tik garas, bet ir pati krosnis.

„Galima sakyti, kad tai yra ir infraraudonųjų spindulių pirtis. Tai šilumos spinduliai, kuriuos skleidžia ir saulė. Juose būti gera ir malonu“, – šypsojosi pirtininkas.

Norisi atvirų akmenų

Individuali mūrinė krosnis prieinama ne visiems, kai kurie renkasi jau pagamintas gamyklines krosnis. V.Rimavičiaus pastebėjimu, beveik visos jos yra metalinės.

„Ugnis uždaryta geležyje, o akmenys dažniausiai būna atviri, o jei ir uždaryti, tai dažniausiai kaitinami per geležį. Dėl to akmenys įkaista palyginti mažai, o pirties oras – labai daug“, – komentavo žinovas. Tokioje pirtyje, pasak jo, sudėtinga vanotis, nes temperatūra labai aukšta, drėgmės mažai, vanta džiūsta, žmonėms tuoj pasidaro per karšta.

Lietuviškos pirties bičiulių draugijos atstovo teigimu, šilumos pojūtis pirtyje priklauso ne vien nuo temperatūros, o nuo temperatūros ir drėgmės santykio. Temperatūra gali būti santykinai žema, tačiau, esant didelei drėgmei, atrodo, kad yra labai karšta.

„Todėl tradicinėje pirtyje net ir labai ištvermingi vyrai gali nebeištverti viso labo 50 laipsnių karščio temperatūros, o sausoje galėtų išbūti ir aukštesnėje nei 100 laipsnių temperatūroje“, – paaiškino pirčių specialistas.

Vis dėlto daugeliui žmonių atrodo, kad pirties krosnyje būtinai turi matytis akmenys. „Iš tiesų gali būti, kad noras matyti akmenis yra tarsi įaugęs į pasąmonę, kai žmonės dar šildėsi prie krūsnies ir jautėsi gerai. Matyt, dėl to ir dūminės pirtys pas mus dar nepamirštos“, – svarstė pašnekovas.

Jei būtų galima rinktis iš visų rūšių pirčių krosnių, V.Rimavičius rinktųsi būtent dūminės pirties krosnį: „Reikia nulenkti galvą prieš gerą seną tradiciją. Tai pati archajiškiausia ir, manau, pati geriausia pirtis.“

Karšta kelias dienas

Molinė krosnis, kurioje ugnis tiesiogiai kaitina akmenis, pasak pirtininko, yra tarsi ta pati dūminės pirties krūsnis, tik labiau civilizuota, nes dūmai išeina pro kaminą. Be to, turint tokią krosnį, nesudėtinga pirtyje reguliuoti mikroklimatą.

„Ji neturi jokių trūkumų, tačiau ji brangesnė už kitas ir užima šiek tiek daugiau vietos garinėje. Todėl statant pirtį, garinę reikia statyti kiek erdvesnę, galbūt dėl to sumažinant patalpą, kurioje statomas vaišių stalas“, – patarė pašnekovas.

Tiek dūminės pirties krūsnis, tiek molinė krosnis yra kūrenamos periodiškai. Tai reiškia, kad, tinkamai iškūrenus, galima mėgautis pirtimi pamirštant papildomą kurstymą. Be to, į pirtį, šildomą moline krosnimi, galima eiti ir antrą dieną – ji būna pakankamai karšta.

Krosnies kūrenimo trukmė priklauso nuo krosnies sienų storio. Jei sienos plonesnės, jos bus karštesnės, tačiau greičiau atvės. Pavyzdžiui, yra krosnių, kurias užteks kūrenti tik tris valandas – akmenys spės įkaisti iki raudonumo.

Metalinės krosnys, pasak V.Rimavičiaus, kūrenamos maždaug tiek pat laiko, tačiau jas kūrenti reikia nuolat. Tai reiškia, kad mėgaujantis pirtimi periodiškai reikia į krosnį įmesti malkų, nuolat vandeniu palaistyti sienas, grindis.

Be garo nėra vanojimo

Nuo papildomo darbo gali išgelbėti elektrinės pirties krosnys. Jų yra įvairiausios kokybės, todėl ir kaina skirtinga. Elektrines krosneles galima naudoti kad ir bute įrengtoje pirtyje. V.Rimavičiaus nuomone, gana kokybišką garą galima išgauti su uždaro, termoso tipo krosnimi. Tai leidžia naudotis pirtimi be ilgo kūrenimo proceso – tiek iš ryto, tiek vakare parėjus iš darbo.

Vis dėlto tarp elektrinių krosnių pasiūlos, pasak V.Rimavičiaus, vyrauja konvektorinės krosnelės. Jos šildo ne akmenis, bet orą, pratekantį pro akmenis.

„Jos labai efektyviai sušildo orą, tačiau pirtis būna sausa. Tokioje pirtyje išgauti drėgną, malonų klimatą labai sunku. Be to, kartą pabuvojusieji tradicinėje pirtyje, tokioje pirtyje jaus metalo prieskonį“, – palygino pirtininkas.

Lietuviškos pirties entuziastų nuomone, visos pirtys yra geros, tačiau pirtis arba garinė visų pirma turi būti pritaikyta vanotis. Mat vanotis sausoje pirtyje – neįmanoma, nes joje nėra garo.

Reikalingos dvigubos sienos

Neturintieji daug pinigų, bet nagingi žmonės ir patys gali mėginti susimūryti pirties krosnį. Norint geriausio rezultato, reikia turėti žinių. Pasak V.Rimavičiaus, molinė pirties krosnis yra kur kas sudėtingesnė, nei, pavyzdžiui, duonkepė. Gana kokybiškų mūrinių krosnių galima pamatyti ir kai kuriose viešose pirtyse.

„Tokia krosnis ypatinga tuo, kad joje labai didelis karštis – 500–600 laipsnių, akmenys joje būna raudoni, o pakuroje, kurioje kūrenama ugnis, temperatūra siekia 1000 laipsnių ir daugiau“, – paaiškino V.Rimavičius.

Dėl to, pasak jo, tokiai krosniai keliami ypatingi reikalavimai, ji turi turėti dvigubas sienas. Vidinė siena turi būti pastatyta iš karščiui atsparių plytų, o išorinė mūrijama iš molinių krosninių plytų. Tarp abiejų sienų paliekamas tarpas, nes vidinis krosnies branduolys turi turėti galimybę laisvai judėti ir nesugriauti išorinio kontūro.

Lietuviškos pirties bičiulių draugijos narys perspėjo, kad patiems konstruojant pirties krosnį ir norint, kad ji būtų kokybiška, reikia žinoti dar daugybę įvairių smulkmenų.

Mitologas Dainius Razauskas-Daukintas knygoje „Krosnis mitologijoje“ teigia, kad židinys, krosnis yra bene švenčiausias, paslaptingiausias tradicinio būsto, kuriame tūkstantmečiais gyveno mūsų protėviai, įrenginys. Tai kūrybos vieta, kur gimdavo pasakos, padavimai, mitai ir kita tautosaka. Ne šiaip sau žodis „židinys“ reiškė ir namus, namų šilumą, artimuosius.

Seniausieji židiniai arba ugniakurai Lietuvoje, etnologės Pranės Dundulienės duomenimis, yra rasti iš viduriniojo ir naujojo akmens amžiaus (11 tūkst.–10 tūkst. m. pr. Kr.). Ji teigia, kad tradicinė krosnis ilgiausiai išliko būtent pirtyje. Dar XIX a. rašytiniuose šaltiniuose aptikta, kad „trobesys maudymuisi“ – buvo tamsi, vos žmogaus ūgio patalpa su krūva lauko akmenų viduryje ir mediniais suolais prie sienų.

Mokslininkai tvirtina, kad pirčių krosnys laikomos seniausiomis duonkepėmis krosnimis, kurios sukrautos iš akmenų. Etnografų teigimu, pirtis yra pirkios (žieminio būsto), o pirties krosnis – duonkepės krosnies prototipas.

P.Dundulienės knygoje „Duona lietuvių buityje ir papročiuose“ rašoma, kad seniausios mūsų šalis pirtys buvo žeminės ar pusiau po žeme. Įprastai jos buvo statomos prie upelio ar ežero. Pirmiausia buvo iškasama duobė, grindys išplūkiamos moliu ar išklojamos medžio pliauskomis. Po to iš stulpų renčiamos sienos, lubos ir stogas. Kartais pirtys buvo įkasamos į stačius šlaitus, kalvas.

Kur kas vėliau pirtys pradėtos statyti ant žemės: iš rąstų, šakų su moliu ar vien molio. Nesvarbu, kokio tipo pirties pastatas, jų širdis – krosnis. P.Dundulienės duomenimis, seniausio tipo krosnims buvo kasama negili duobė, iš šonų ir galo suremiami dideli plokšti akmenys, toks pat uždedamas ant viršaus – tai sudarė angą. Ji apkraunama mažesniais akmenimis, kol gaunama kūgio formos akmenų krūva, vadinama krūsnimi.

Akmenų krūsnys, aukurai, pažįstamos ir kitose tautose. Beje, Lietuvoje akmenų krūsnimis būdavo žymimos ir laukų ribos.

„Krosnis ne tik kilme yra susijusi su akmenų krūsnimi, bet, matyt, paveldėjo iš jos ir dalį savo šventumo“, – savo knygoje išvadą priėjo D.Razauskas-Daukintas.

Mitologo teigimu, krosnis, židinys su jame liepsnojančia ugnimi nuo senų senovės yra žmogaus pasaulio vidurys, o kartu ir tradicinio mitinio pasaulėvaizdžio ašis. Kadaise buvo tikima, kad po krosnimi yra požeminis mirusiųjų pasaulis, pragaras, o dūmų stulpas pro kaminą veda į dangiškąją dvasinę erdvę – dausas...

„Krosnis yra savotiški vartai tarp šiapus ir anapus, visa ko nepaprasto įsčios“, – priduria D.Razauskas-Daukintas.