Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Donalda MEIŽELYTĖ
2003-08-30
Darius SĖLENIS
Atėjusi į sutartą vietą viename Vilniaus barų ji apsidairė po salę, kelis kartus garsiai pasisveikino su pažįstamais, vėl apsidairė ir pasiūlė persėsti į kitą vietą. Po to nusimetė ploną odinį švarkelį ir krestelėjo į krėslą it į sostą. Elgėsi labai laisvai, kalbėjo garsiai, nenustygo vietoje. Ranka persibraukusi raudonus plaukus užsirūkė cigaretę, kurios pirmą kartą pridegti neleido. “Ne, ne, nesu feministė. Tiesiog nesu ponia ir galiu prisidegti pati”, - teigė dainininkė, šou renginių dalyvė, viena iš trijų moterų klubo “6666” steigėjų Donalda MEIŽELYTĖ - Esu jau sena karvė, - jauna moteris, rugpjūčio 7 dieną atšventusi savo 28-ąjį gimtadienį, kalbėjo jai įprastu stiliumi ir nieko nesivaržė. - Gimtadienio proga Oželytė atsiuntė žinutę: “Donce, tu jau sena, bet gerai išsilaikiusi. Vienatvė - tai ne liga. Tavo jaunoji draugė Nijolė”. Pažvelgiu į veidrodį ir jaučiu, kad senstu. Viskas nuo nežaboto gyvenimo tempo: vakarėliai, cigaretės, brendis...
- Daug brendžio?
- Normaliai, - patraukia balto megztinuko rankoves aukščiau riešų. - Kad aš per minusinę temperatūrą, pavyzdžiui, minus penkiolika, beveik pusnuogė, avėdama vasariniais bateliais, dainuoju “častuškes”.
- Niekas neverčia?
- Aišku, neverčia. Po to rašysiu romanus. Pirmasis - “Pragertos vasaros”, antrasis - “Mano memuarai”, o trečiasis - humoristinis. Kiekvieną dieną patiriu įdomių, netradicinių ir juokingų situacijų.
- Tavo memuaruose, kaip dabar populiaru Vakaruose, smarkiai nukentėtų žymūs vyrai?
- Ne - kad aš jiems draugė, o ne seksualinis objektas, - žvilgteli tiesiai į akis. Ir tarsi suabejojusi tęsia: - Rimtai. Tarsi būčiau vyras.
- O kodėl jie negali į tave žiūrėti kitaip?
- Kur jie žiūrės į mane kaip į moterį? - žvilgteli kažkur į priešingą pusę. - Dažniausiai tie vyrai turi žmonas arba drauges.
- Tau neteko bendrauti su vedusiais vyrais? - “atakuoju” žvilgsniu.
- Teko. Porą kartų, - prisipažino po pauzės. - Buvau stipriai įsimylėjusi. Nematau nieko blogo, juolab puiku, kad sutarėme, jog jiems nereikia skirtis, - jau pokalbio pradžioje Donalda nevengė kalbėti apie vyrus ir pikantiškus dalykėlius.
- Kaip jauteisi būdama meiluže?
- Nuostabiai. Žmona gali būti visą gyvenimą, o tą laiką, kai esi meilužė, gali išgyventi trumpai, bet labai stipriai. It paauglys su išaugusiais sparnais. Tačiau prieš Dievą jaučiuosi švari.
- O prieš tų vyrų žmonas?
- Normaliai. Vyras ir žmona - partneriai, draugai, savų vaikų augintojai. Juos sieja pagarba, prisirišimas. Jei viskas šeimoje idealu, vyras neieškos meilužės. Ir ji dažnai gali įlįsti pro įskilusį šeimos ąsočio tarpą. Tą ąsotį sulipdys ar suskaldys, priklauso tik nuo šeimos, bet labai dažnai meilužės šeimas sutvirtina.
- Turėdama vyrą taip nekalbėtum?
- Prisipažinsiu, būna vakarų, kai jaučiuosi labai vieniša ir noriu greta turėti draugą. Bet nesiruošiu pulti kiekvienam ant kaklo. Dėl meilužių - jau kalbėjau: trečias žmogus tarsi padėtį stabilizuojantis sanitaras. Skaičiau, kad senovėje raganų misija buvo jaunus išmokyti meilės meno. Pameni pasaką: ėjo karalaitis ieškoti mylimosios princesės, bet niekada neišsisukdavo nuo nakvynės raganos namelyje... Oi, kiek aš daug prikalbėjau, - prunkšteli ir paremia galvą sunertomis rankomis.
- Tave meilės meno mokė raganius?
- Aš esu vištų višta ir man gėda, kad buvau skaistuolė. Norėčiau pasileisti kaip... - galvoja, kaip tinkamiausiai išsireikšti. - Na, kaip surūgusi kojinė. Devyniolikos metų dar buvau nekalta, - pastarąjį žodį taria pakitusia, mergaitiška intonacija. - Joks bernas nebuvo net man papuko palietęs. Ar tai normalu?! Ištekėjau paskubomis už antrojo ar trečiojo vyriškio savo gyvenime.
- Tu labai laisva ir nekompleksuota.
- Galbūt, kad esu vieniša? Su buvusiu vyru ir dabar susitinkame kaip draugai ir mielai bendraujame. Esu ieškojimų kelyje. Bet kad tų vyrų Lietuvoje nėra. Svajoju važiuoti į Australiją, nes ten vienai moteriai tenka šeši vyrai.
- Mat kokia, atleisk, ponia, Lietuvoje nėra vyrų. Tai koks tave galėtų suvilioti?
- Iš pradžių norėčiau jį įsimylėti. Jis privalo būti su humoro jausmu, linksmas, protingas, - antrą cigaretę jau leidžia pridegti. - Išvaizda? Jei gražus, tai gerai, bet jie dažniausiai išlepinti moterų, kurių tiesiog vežimais vežk, ir labai arogantiški.
- Ir dabar Donalda miega viena?
- Metai. Turėjau porą vyriškių. Dabar? - žaidžia su mobiliuoju telefonu, ant kurio užklijuota raudona širdelė. - Žinomas vyras? Na, kaip žinomas... Aš žinomesnė!
- Tai, anot kalbų, “Hiperbolės” narys Igoris Berinas?
- Kaip žmogų aš jį labai myliu, - vėl pasikeičia balso intonacija. - Mes labai artimi draugai, bet ne seksualine prasme.
- Ranką prie širdies?
- Tu kunigėlis, ar ką? - nusikvatoja ir išsisuka: - Aš jį matau kartą per mėnesį, bet jis man geriausias draugas. Turiu kitą draugą, kurio nenoriu identifikuoti. Jis dirba masinės informacijos priemonių srityje, bet ne žurnalistinį darbą. Dėl Berino palaikyti intrigą galiu - tai man paranku. Pasakysiu ranką pridėjus prie širdies ir intriga dingtų, - gudriai šypsosi akimis. - Prisipažinsiu, kad praėjusią vasarą Igorį buvau “įsikliopinusi”. O jei rimtai - ne. Jis turi žmoną, vaiką, šunį pitbulį ir... - uždengia ranka diktofoną ir pasako vieną įtikinamą pikantišką detalę. - Tad supranti, kad jo meiluže negalėčiau būti.
- Tuomet nerodysime Donaldą kompromituojančių nuotraukų, - parodau į išsipūtusią rankinę.
- Parodyk, nupirksiu. Bet kas ten bus? Mane nuogą pamatys? Jau matė.
- Beje, ar nuogybė viename žurnale nebuvo banalu? Ką dabar nustebinsi nuogumu?
- Čia buvo lažybos su žurnaliste. Ilsėjomės Druskininkų sanatorijoje ir ji sako: “Pozuok nuoga, prisidengusi gitara”. Ir pozavau. Tiesa, gitara buvo greta. Na ir ką? Pamatė, ir viskas. Bet nenorėčiau, kad kažkas ištrauktų slaptas nuotraukas, kaip, pavyzdžiui, Mildažytei, ir rėktų: “Ji pozavo nuoga!” Arba pamatė Džordanos “trusikėlius”, papuką ar spenelį. Išgraužkit! Geriau tai padarysiu pati ir daugiau nekalbėkite.
Mane dar buvo fotografavęs vyras. Kokybė prasta, bet kai pažiūriu... - atsidūsta. - Graži buvo figūra, ne dabar. O jei dar pagimdysiu vaiką, sutriks hormonų pusiausvyra, tapsiu stora ir nesugrąžinsiu kūno. Manęs klausė, kaip reagavo dukra. Žinai kaip? Kaime ėjome į tualetą ir dukra manęs klausia: “Mama, nesuprantu, nuoga fotografuotis nebijai, o ant žolės sysioti bijai”. Aiškinu, kas bus, jei visi sysios ant žolės. “Na ir gerai, nereikės jos pjauti”, - atsakė dukra.
- Nesu moralistas, bet, atleisk... Kalbi labai laisvai, nori, anot tavęs, pasileisti, mylėjaisi su dviem vyrais...
- Nea... Iš kur ištraukei? - sutrinka. - Ėėė... Na... Brr... Galvoju, nejau buvau prisigėrusi? Pavyzdžiui, su moterimi miegoti visada šilta ir miela. Dažnai miegu su Bilevičiūte. Ji “biški” knarkia, bet malonu, - išsisuka nuo provokacijos. - Kartą mane kabino moteris, bet patyriau šoką.
Su moterimis galiu tik draugiškai - kalbėti, apsikabinti, - demonstruodama draugišką gestą apsikabina. - Studijų metais draugės pabando, bet aš - ne. O jei patiks? Ką tuomet daryti?!
Bet tikiuosi surasti tokį žmogų, kurį pamilčiau, jis būtų puikus draugas ir geras lovoje, - atsidūsta. - Bet taip būna tik pasakose.
- Gal keičiam temą? Kas ten jūsų “šeškių” klube vyksta? Kalbama apie finansinius nesutarimus.
- Nieko. Nuvažiuojame pas bobikes, “pasitūsiname”, pabendraujame, jėga! Už bilietus gautus pinigus išleidžiame atlikėjams, susimokame už garsą, šviesą, mobiliuosius telefonus, benziną ir beveik nieko nelieka. Iš pradžių buvo šiek tiek nesutarimų, kai buvo Asta Baukutė. Ji profesionalė, skaičiuojanti, norėjo honoraro. Bet jei nėra už ką mokėti?
- Iš “6666” liko trys šešetai - velnio simbolis?
- Nea, - išraiškingai perkreipia lūpas. - Ketvirtasis šešetas - žiūrovai. O jei rimtai, tai magiškas skaičius ir gyvybės matricos formulė. Tarp Tibeto veidrodinio slėnio, Egipto piramidžių ir Amerikos piramidžių yra po 6666 kilometrus. Tad, jei mus pavadins “šeškėmis”, neįsižeisime.
- Iš pirmo žvilgsnio tu “kieta”, be kompleksų, laisvai ir noriai kalbi apie seksą, vyrus. Tačiau susidaro įspūdis, kad slepi savo silpnumą.
- Žinoma. Tuo slepiu savo kompleksus. Taip yra daugumai scenos žmonių. Pamenu, kai viena mergina, net nežinau dėl ko, Tauragėje prie scenos man įspyrė į “šikną”, sau prisiekiau: “Vieną dieną aš užlipsiu ant scenos ir man niekas nespardys “šiknos”! Ir viršuje būti daug smagiau: galiu šokti, vaikščioti, kalbėti, ką nori.
- Ir tai panelei Tauragėje atkeršijai?
- Aš jos daugiau nemačiau. Atsimenu, mane šeštoje klasėje primušė pirmasis vaikinas, nes su juo nenorėjau bučiuotis. Kitais metais stovykloje aš primušiau vieną berną.
- Esi prisipažinusi, kad rūkei “žolę”.
- Taip, bet tai buvo tik vieną kartą, ir viskas. Bet iš kur žinai, mes sode buvome tik trise. Niekada nevartojau... kaip ten... “kaliosikai”, na iš tų dopinguojančių elementų. Vai, kokia gėda prisipažinti.
- Gėda?! Man - ne gėda.
- Na, ne tai, kad gėda... Kartais kompanijoje kalba apie narkotikus, o aš nieko nesuprantu. Tačiau narkotikai - baisu. Geriau “įkalsiu” balto vyno, išlenksiu aliuko bokaliuką. Tėvams patarčiau, kad jei vaikas nori apsvaigti, tegul duoda šlykštaus likerio, jis apsivems ir daugiau nieko nenorės. Tačiau nesigailiu, kad nevartojau narkotikų.
- O ko gailiesi?
- Kad nekėliau vestuvių ir nevilkėjau balta vištos perekšlės suknele, - svajingai šypsosi. - Dabar... jėėė... kokį balių sukelčiau, vilkėčiau pūsta pūsta balta suknele, - švilpteli iš pasitenkinimo. - Jėga! Nors sena esu...
- Lauki komplimento?
- Jo... Atspėjai, - atsisako antro puodelio baltos kavos. - Kas dar domina? Bet tu ir neraliuotas provokatorius! Reikia paviršutiniškai kalbinti, o ne giliau... Parodyk tas nuotraukas, - prisimena blefą. - Ką ten turi? O dėl tų dviejų vyrų... Na, ten buvo vos ne seksas, o šokimas trise, lengvas flirtas, glamonės. Na, nesimylėjau... Bet man nepatiko.
- Blefavau dėl nuotraukų, prisipažinsiu, blefavau... Galėtum karjerą pasiekti bet kokia kaina?
- Baik juokus... Be to, žodis karjera turi būti išbrauktas iš žodyno. O aš karjeros nedarau. Na, dainuoju, na, nusifilmavau “Dviračio žyniose”, žmonės dažniau pažįsta ir tapau žinomesnė. Ir viskas.
- Atleisk, bet esi, anot kai kurių, vulgari.
- Tai tik įvaizdis. Turi gyvenime kartais eiti kaip tankas, būti agresyvi, piktoka, blaškytis gatvėje. Bet nesu tokia. Vulgari, kad kalbu drąsiai ir atvirai įvairiomis temomis? Tai nejau geriau kažką slėpti, o mintyse... Aš jaučiu didelę atsakomybę ir paaugliams esu daug moralų išsakiusi. Tačiau sulaukiu labai daug komplimentų iš vyresnio amžiaus moterų, kurios sako: “Donaldai valio!” Tad nesakyk, jog esu vulgari.
- Pas Dakutį, kaip tave vadina, pro rakto skylutę namuose daug paslapčių sužinotume?
- Nieko, ramu. Gyvenu su dukra ir kate. Aaa, gėlę persodinau. Tiesa, kažkokie grybai pradėjo dygti ir virtuvėje - krūvos žemių. Kambarys - vienas: svetainė, miegamasis, darbo kambarys, lova, vaiko žaislai. Žinoma, geresnis butelis nesutrukdytų. Vitamino B vaidmenį man atlieka pinigai: kai jų yra - tuomet puiku. Tad gal kada nors pasikeisiu į geresnį...
- Tad, pavyzdžiui, 10 milijonų į nieką neiškeistum?
- Ar aš durna? - stebisi. - Dešimt milijonų, ar tu galvoji?! Eurų?! Tuo labiau. Įsteigčiau fondą, kuris remtų talentingus neturtingų tėvų vaikus.
- O sau?
- Kad nieko nereikia. Na, dukrai kambario, naujo automobilio, mokyklinių prekių. Ir pasilikčiau dešimt tūkstančių. Eurų.
- Tų pinigų neiškeistum į meilę?
- Meilė neperkama, - taria pabrėžtinai. - Paimčiau pinigus ir padaryčiau gerų darbų.
- Ir žmonės patikės?
- Netikės “tikri” lietuviai. Kas aš? Turiu totorių kraujo.
- Valgai mėsą su krauju?
- Aha. Labai mėgstu. Žalią faršą, lašinius. Žmogienos neragavau, nors, sako, saldi.
- Niekada nesakyk...
- ... niekada. Sutinku. Nekart esu tuo įsitikinusi ir dabar tuo tikiu.
- Tuomet tu neįsitikinusi, jog negalėtum pardavinėti savo kūno?
- Negalėčiau!.. Bet žinai, kiek Lietuvoje yra žmonų, kurios vardan šventos ramybės, taikos ar šilto būsto skečia kojas?
- ... Nesi įsitikinusi, kad išduosi draugus?
- Ne... bet neturiu draugės, - nuleidžia galvą.
- ...Nusižudysi?
- Stop, stop. Čia galima prisigalvoti visko. Gal pasidarysiu charakiri. Ar galėčiau? Čia mes, lietuviai, sugebame ir demonstruojame, kad esame kamikadzės-kikabidzės.
Galima persipjauti venas, pasikarti, kaip Ana Karenina palįsti po traukiniu. Bet aš to nepadarysiu, nes myliu gyvenimą! Man užtenka dangaus, saulės, lietaus ar dovanų mažo mažo “šuduko”. Ir aš laiminga! Liuks!
