Darbas JAV – lyg rusiška ruletė
Užsienyje dirbusios studentės paragavo ir džiaugsmo, ir ašarų
Studentiškos kelionės į svečias šalis per vasaros atostogas tampa vis populiaresnės. Užsidirbti jie keliauja į jau pamėgtas lietuvių šalis – Airiją, Angliją, JAV.
Savo jėgas užsienyje nutarė išbandyti ir trys jaunos lietuvaitės, tačiau apie savo patirtį jos pasakojo su nusivylimu. Dirbusios kaip vergės, merginos ne tik neatgavo uždirbtų pinigų, bet ir patyrė psichologinį darbdavių smurtą.
Nepaisant išgyvenimų, merginos tikino neatsisakančios minties grįžti į JAV. Išbandyti laimę jos patarė ir savo bendraamžiams.
Susilažino juokais
Evelina ir Daiva, trečio kurso Klaipėdos universiteto studentės, Ameriką pasirinko susilažinusios.
„Viename vakarėlyje sugalvojome vasarą praleisti kitaip. Turbūt ir pačios netikėjome, kad taip iš tiesų bus, todėl sugalvojom susilažinti: jei išvažiuosime, laimėsime vasarą, jei ne, pralošime galimybę pamatyti daugiau“, - pasakojo Daiva.
Ypatingos vasaros merginos prarasti nenorėjo. Netrukus apsilankė kelionių agentūroje, kuri organizuoja studentų keliones į užsienį.
Sutiko lietuvių
Ameriką merginos pasirinko neatsitiktinai.
„Kol kas mums vienintelė galimybė pamatyti JAV – studijos universitete. Tik studentų programa suteikia beveik šimtaprocentinę galimybę gauti vizą. O kol jaunas, energingas, tai ir leki“, - kalbėjo Evelina.
Agentūros padedamos merginos susirado kambarinių darbą viešbutyje. Po pusmetį trukusio pasiruošimo merginos išvyko.
Nusigavusios į darbo vietą, būsimosios kambarinės maloniai nustebo – tame pačiame viešbutyje jau dirbo dvi lietuvaitės.
„Miestelis labai mažas, užkampyje tokiame, todėl nesitikėjome sutikti jokių lietuvių. Labai džiaugėmės, kad nebūsime vienos“, - pasakojo Daiva.
Viena lietuvaičių buvo Ilona. Vilniaus universitete studijuojanti teisę mergina į Ameriką išvyko kaip į didelę ir paslaptingą avantiūrą.
„Išvažiavau į kažkokį miestelį Makinau (Mackinaw city - aut. past.), į kažkokią Mičigano valstiją, į kažkokią miglotą Ameriką“, - prisiminė mergina.
Užsidirbdavo apsukriausios
Netrukus merginos pradėjo dirbti. Puikiai žinojusios, kad darbas bus sunkus, studentės nesitikėjo tokio spaudimo.
„Darbdaviai nuolat skubino kambarius tvarkyti greičiau. Buvo duotas limitas – kambariui ne daugiau kaip 25 minutės. Nespėji, vadinasi, dirbsi viršvalandžius, už kuriuos niekas nemoka. O sąžiningai tvarkant tikrai 25 minučių neužtenka“, - aiškino Daiva.
Merginos taip pat pradėjo sukčiauti – kartais nekeisdavo patalynės, nesiurbdavo kilimų. „Kitaip suspėti per tas nelaimingas 25 minutes tikrai neįmanoma“, - sakė mergina.
Sparčiausiai dirbusioms merginoms būdavo paskirta sutvarkyti daugiausiai kambarių, likusios turėdavo kelis laisvadienius iš eilės arba dirbdavo to paties viešbučio skalbykloje.
Buvo ir taip, jog visą viešbutį tvarkydavo dvi ar trys kambarinės iš aštuonių. „Buvome kelios „spartuolės“, kurios nuolat gaudavome didžiausią krūvį, bet nesiskundėme – daugiau kambarių, daugiau darbo valandų, vadinasi, didesnė alga. O ir pats viešbutis nebūdavo pilnas“, - pasakojo Daiva.
Nesąžiningiausia, pasak merginų, buvo tai, jog kambarių būdavo duodama neatsižvelgiant į laiko sąnaudas. „Tarkime, duoda 13 kambarių, o jiems sutvarkyti skirtos tik 5 valandos. Neįmanoma suspėti, bet jei nespėji per tą laiką sutvarkyti, pasilieki dirbti viršvalandžius, už kuriuos nemokės pinigų“, - skundėsi Daiva.
Darbdaviai grasino
Pagal sutartį kambarinės turėjo dirbti ne mažiau kaip 6 valandas per dieną, tačiau viešbutis niekaip neprisipildydavo lankytojų, todėl darbo valandų skaičius buvo mažas. Laikui bėgant, o merginoms vis nedirbant reikiamų valandų skaičiaus, ėmė kilti nepasitenkinimas. Merginos nuolat primindavo darbdaviui, kad jis nesilaiko kontrakto, tačiau jis vis ramindavo: „Palaukit porą savaičių, ir viešbutis bus pilnutėlis.“
Dienos slinko, o lankytojų negausėjo. Galiausiai Evelina su Daiva nusprendė mesti darbą viešbutyje ir važiuoti į Čikagą, kur tikrai bus didesnė galimybė užsidirbti.
„Nuėjome pas darbdavį ir pranešėme, kad norime išvykti. Žinojome, kad turime tokią teisę“, - pasakojo Daiva. Pagal visas sutartis, sudarytas su „Intrax“ organizacija, kuri padeda išvažiuoti studentams į užsienį padirbėti, merginos turėjo teisę keisti darbą ir neprarasti Amerikos vizos.
Darbdavys pradėjo grasinti, jog atims vizas, praneš „Intax“ organizacijai apie tokius akibrokštus, tačiau merginos puikiai žinojo savo teises ir jokių grasinimų nepabūgo. Supratęs, kad mūšis pralaimėtas, viešbučio vadovas nusprendė keisti taktiką ir gražiuoju prašyti merginų pasilikti.
„Nesutikau. Žinojau, kad čia man gerai nebus. Turiu draugų Čikagoje, todėl buvau visiškai tikra, kad didmiestyje pinigai ir gyvenimas bus kitokie“, - pasakojo Daiva. Evelina pabijojo rizikuoti ir nusprendė pasilikti viešbutyje.
„Išvažiavau tą pačią naktį po konflikto su darbdaviais. Buvo baisu – svetimoje šalyje, tarp svetimų žmonių. O ir viešbučio vadovai prižadėjo taip paprastai manęs nepalikti – grasino, kad stengsis iš visų jėgų mane sužlugdyti“, - kalbėjo Daiva.
Tikėjosi smūgių
Ilonai darbas visiškai nesisekė. Mergina nespėdavo sutvarkyti kambarių laiku, todėl nuolat sulaukdavo darbdavių priekaištų.
„Jie šaukdavo ant manęs, grasindavo, kad sumažins atlyginimą, atleis iš darbo ar net uždarys vizą“, - prisimena Ilona.
Gavusi gerokai daugiau poilsio dienų nei įprasta, mergina suvokė, jog tokios darbdavių „sankcijos“ neleis jai užsidirbti pinigų, todėl buvusi kambarinė nutarė keisti taktiką: „Nusprendžiau įrodyti, kad galiu dirbti greitai, ir netrukus tapau mėnesio darbuotoja.“
Ilonos pastangos neliko nepastebėtos ir kartą mergina gavo sutvarkyti net 21 kambarį per dieną. Po 18 kambarių mėnesio darbuotoja palūžo ir išėjo ilsėtis namo. Griausmingo darbdavio plūdimosi Ilona nesiklausė: „Tiesiog nebuvo jėgų.“
Kitą dieną mergina sulaukė nemalonios staigmenos – 24 kambariai, kuriuos reikia paruošti naujiems svečiams.
Pasak merginų, tai pats sunkiausias darbas, nes turi ypač kruopščiai sutvarkyti kiekvieną kampelį. „Aš tiesiog apsisukau ir išėjau namo. Nujaučiau situacijos atomazgą, todėl pradėjau pakuotis lagaminus“, - pasakojo Ilona.
Netrukus pasirodęs vienas darbdavių taip plūdosi, jog Ilona tikėjosi net smūgių: „Tikrai maniau, kad jis mane sumuš, tiek buvo įpykęs.“
Pinigų negavo
„Skaudžiausias dalykas šioje istorijoje tai, jog negavau savo pinigų už tris darbo savaites. Gaila ne tiek pinigų, kiek sveikatos. Pikta prisiminus, kaip sunkiai dirbau, - nuogąstavo Ilona. - Paskutinę dieną ėjau prašyti šitų pinigų, tačiau man buvo atsakyta.“
Daivai darbdaviai taip pat nesumokėjo. Per Eveliną į Čikagą atsiuntė išrašą, kuriame buvo nurodytos nuomos išlaidos, mokesčiai. „Man turėjo atitekti tik 39 doleriai, tačiau ir tų pačių negavau – neatsiuntė čekio“, - pasakojo dešimt dienų viešbutyje pradirbusi Daiva.
Teisybės merginos neieškojo: „Su jais daug nepirksi – dar sugalvos paskambinti į ambasadą ar dar kur nors ir taip mums pakenkti. O gal jau taip ir padarė, nežinome“, - kalbėjo Daiva.
Sukosi lietuviškai
Evelinai išgyventi sunkų fizinį darbą ir slogią atmosferą buvo lengviau.
„Iš pradžių buvo labai sunku, tačiau vėliau su viskuo susigyvenau – juk nieko nepakeisi. Stengiausi dirbti greičiau, nesivėliau į intrigas“, - pasakojo mergina.
Netrukus merginą perkėlė į virtuvę ruošti pusryčių, o vakarais leido papildomai dirbti skalbykloje. Evelina išnaudojo pasitaikiusią galimybę išsiskalbti drabužius, nugvelbti šiek tiek maisto. „Jie išnaudojo mus, mes – juos. Nebūtume lietuvės“, - juokėsi studentė.
Po darbų merginos stengdavosi atsipalaiduoti, prisigalvoti pramogų. „Šiek tiek pakeliavome po apylinkes, lankydavomės miestelio klube. Šiandien ypač pasiilgstu karšto šokolado ir lengvų pokalbių prieš miegą prie mūsų namelio“, - nostalgiškai prisimena Evelina.
Pataria pabandyti
Čikagoje Daiva netrukus gavo auklės darbą draugų šeimoje, todėl nesijautė labai vieniša.
„Jaučiau, kad čia esu saugi, kad tarp savų“, - sakė ji. Mergina labai džiaugiasi iškeitusi darbą viešbutyje į gyvenimą didmiestyje. „Pamačiau tikrąją Ameriką. Dabar labai jos ilgiuos. Be to, ir užsidirbti pavyko“, - prisipažino ji.
Metus darbą viešbutyje, laimingiausios dienos Amerikoje prasidėjo ir Ilonai. Dar dirbdama viešbutyje mergina turėjo antrą darbą – plovė indus prabangiame miestelio restorane.
„Į darbą ėjau kaip į šventę – jokių barnių, jokios įtampos“, - prisimena studentė. Paskutinę darbo dieną mergina negalėjo sulaikyti ašarų: „Neįsivaizdavau, kaip galėsiu gyventi be tų žmonių, su kuriais susipažinau, bendravau, linksminaus ir verkiau. Ir pati Amerika tapo brangi“, - kalbėjo Ilona.
Paskutinėmis viešnagės Amerikoje dienomis Ilona aplankė Las Vegasą, Didįjį Kanjoną, Vašingtoną, Niujorką.
Evelina likus savaitei iki kelionės namo keliavo po miestelio apylinkes, nuvyko į Čikagą.
Merginos prisimena kelionę į Ameriką su didžiule nostalgija. „Tai buvo nuostabus laikas. Susiradome naujų draugų, išbandėme savo jėgas, susipažinome su Amerika. Bent šiek tiek“, - kalbėjo Daiva.
Paklaustos, ar rekomenduotų važiuoti ir kitiems, merginos vienbalsiai pritarė. „Tačiau kiekvienas turi suprasti, kad dirbti bus tikrai sunku. Svečios sienos už save kovoti nepadeda. Atlygis už pergalę – nepamirštami įspūdžiai, nauji draugai, patirtis. Amerika tam puikiai tinka“, - kalbėjo Daiva.
Naujausi komentarai