20-metė Evelina: gimiau tada, kai atgimė laisvė

 

"Noriu, kad Lietuva išsiplėstų tuo, kas yra nesunaikinama", - Seimo iškilmingame minėjime teigė teigė atkurtosios nepriklausomybės vienmetė studentė Evelina Veličkaitė.

„Mielieji Lietuvos gyventojai ir gerbiamieji svečiai!

Lygiai prieš dvidešimt metų išaušo diena, kurią drįstu vadinti svarbiausia mano gyvenime. Nemoku tiksliai apibūdinti to, ką jaučiau vos tik išvydusi pirmąją šviesą. Ryškią šviesą.

Mama pasakojo man, kad tądien labai snigo. Didelėmis, nesuteptomis snaigėmis. Dūmai, kylantys iš trobesių kvėpėjo kitaip – pievomis ir gėlėmis – pavasariu. Žmonės tada šypsojosi  ir kažkas jų viduje suvirpėjo: ar tai buvo laimė? Ne. Tai buvo šis tas daugiau.

Gimiau Vilniuje, Švento Jokūbo ligoninėje, Vasario 16-osios gatvėje. Mano vaikiškas klyksmas buvo kitoks, jis skambėjo kitaip. Panašiai, kaip skamba Justino Marcinkevičiaus žodžiai Eurikos Masytės lūpose – išdidžiai, nedrąsiai, prasmingai. Jis simbolizavo stebuklą – gimiau tada, kai atgimė laisvė.

Augau kartu su ja. Brendau joje. Laisvė nepaliko manęs vaikystėje, paauglystėje, ir dabar, kai turiu apsispręsti, ką aš pati galiu padaryti, kad saulė šviestų ryškiau.

Ką pagalvotų Mažvydas, Kudirka, Valančius, jei dabar būtų gyvi ir matytų žmones, kurie gyvena demokratiškoje valstybėje, bet nesugeba būti laimingais, pamiršta kas yra pagarba ir pasitikėjimas.

Žmones, kurie kariauja tarpusavy, pamiršdami, kad karas jau baigėsi. O Lietuva, kuri kiekvienam turėtų būti vertybė, parduoda save kitiems, žiniasklaidoje figūruoja straipsniai apie blogą gyvenimą, neteisybę, galimybes gyventi ir užsidirbti užsienyje. O aš noriu pasakyti taip ateičiai savo šalyje.

Noriu, kad Lietuva išsiplėstų ne geografinėmis ribomis (kaip buvo Vytauto Didžiojo laikais), bet vidiniu žavesiu, istorija, tradicija. Tuo, kas yra nesunaikinama.

Drebu stovėdama čia ir kalbėdama jums, kurie nepažįsta manęs, kurie galėtų pasakyti daugiau ir išsamiau, kurie daug vertesni šnekėti ir papasakoti man, kaip sunku buvo neturėti danguje saulės ir tenkintis tamsa. Vis dėlto kalbu.

Lietuviškais žodžiais, laisvai, paprastai, nuoširdžiai, be jokių apribojimų ar spaudos draudimo. Knygnešių nebėra, bet jų trūksta, nes nėra kam atnešti knygų, kurios dažnai ir pasilieka neatverstos: lentynose, knygynuose, archyvuose. Universitetas šiuo atveju išgelbėja pasiklydusį šiuolaikinėse tendencijose žmogų ir jam suteikiama galimybę atrasti tikrąjį kelią.

Manau, valstybė turėtų didžiuotis tais, kurie lieka gimtinės patriotais ir nepasiduoda kitų tautų talentų medžiotojams. Reiktų tik truputėlį didesnio paskatinimo. Pavyzdžiui – tokios šypsenos, kuri spindėjo 1990-aisiais.

Mano karta yra gimusi laisvoje, nepriklausomoje valstybėje. Tačiau kyla klausimas, ar mes, jauni žmonės, buvome pasiruošę priimti tokią dovaną, kurią mums padovanojo tėvai, seneliai, proseneliai... Mes nemokėjome iš lėto atrišti kaspino ir išsivynioti prasmės – ilgainiui patys uždarėme save, įspraudėme į tam tikras ribas, kurios dvelkia pesimizmu ir žalingais įpročiais.

Norėčiau priminti, jog jaunas žmogus nėra stiprus, jam reikia parodyti, kad valstybė gali suteikti daugiau. Tėvai turi pasakyti, kad ši laimė šioje šalyje nėra utopija, tik ją reikia mokėti susikurti bendromis pastangomis.

Jei jūs paklaustumėte manęs, ką labiausiai atsimenu per savo trumpą gyvenimo etapą, paminėčiau etnografinę vertybę – tautinius šokius ir dainų šventę, kuri esti daugiau, nei tradicija. Beveik šimtą metų besitęsiantis procesas buvo įtraukęs ir mane. Grojanti muzika, kuri išliko širdyje, nuostabūs prisiminimai, kurie yra amžini. Dalyvavimas tokioje šventėje sustiprino pasitikėjimą aplinka ir aplinkiniais. Bendrumo jausmas užklupo visus. Mes supratome, kad mus sieja taikus ir galingas ryšys.

O dabar, tokio gražaus minėjimo metu, trumpam užmirškime savo bėdas, iškvėpkime blogį ir įkvėpkime tyro , Lietuvos miškų deguonies. Saugokime Lietuvą ir ženkime visi kartu į priekį, susikibę rankomis. Turime tai, ko kažkada meldė mūsų protėviai – laisvą savo tėvynę.  Linkiu prasmingos laisvės jai ir jos vaikams, tai yra mums. Vienybė težydi“.

Vilniaus universiteto Ekonomikos fakulteto studentės, gimusios 1990 m. kovo 11 d. Evelinos Veličkaitės sveikinimo kalba pasakyta Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 20-mečio proga Seime.

 


Šiame straipsnyje: kovo 11

NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

  • S. Daukanto metai
    S. Daukanto metai

    Mėnuo liko iki Vasario 16-ios, kai pažymėsime savo valstybės nepriklausomybės šimtmetį. Didžioji, pati svarbiausioji šventė lietuvybei! O prasidėję sukakties metai kartu Seimo paskelbti ir Simono Daukanto metais. ...

  • Inteligentiškos patyčios
    Inteligentiškos patyčios

    Lietuvoje startuoja nauja kampanija prieš patyčias. Pasitelkus Švedijoje pasiteisinusias priemones bus bandoma pristabdyti reiškinį, mūsų nacionaliniam socialiniam saugumui keliantį didesnę grėsmę nei skurdas. Pagal švedų p...

    3
  • Kokia bus naujos kartos pensija?
    Kokia bus naujos kartos pensija?

    Visuomenėje neretai galima susidurti su nuostata, kad pensija – tai ilgos atostogos, kurias žmogus užsidirba per visą savo profesinį gyvenimą. Kadangi tai atostogos, tai visas į pensiją išėjusio žmogaus laikas turėtų būti skirtas poil...

    4
  • Įstatymų vykdymui proto reikia, priėmimui – nelabai?
    Įstatymų vykdymui proto reikia, priėmimui – nelabai?

    Prieš kelias dienas premjeras Saulius Skvernelis, komentuodamas susidariusią situaciją su žurnalų plėšymais, įsigaliojus naujiems alkoholio reklamos ribojimams, atkreipė dėmesį į proto neturėjimą, akcentavo tai, jog įstatymo negalima...

    3
  • Užsieniečiai atima darbą iš lietuvių?
    Užsieniečiai atima darbą iš lietuvių?

    „Sodros“ duomenimis, pernai metų pabaigoje pas Lietuvos darbdavius dirbo ir gavo darbo užmokestį 12 tūkst. iš trečiųjų (ne ES) šalių atvykusių žmonių, turinčių darbo vizas (kuriems nėra suteiktas leidimas gyventi). Per m...

    10
  • Turime galvoti apie ilgalaikius sprendimus
    Turime galvoti apie ilgalaikius sprendimus

    Seimas penktadienį uždegė žalią šviesą Lietuvos sveikatos mokslų (LSMU) ir Lietuvos sporto (LSU) universitetų jungimuisi, šeštadienį pritarė Aleksandro Stulginskio (ASU) ir Lietuvos edukologijos (LEU) universitetų prijungimui pr...

    2
  • Lunatikų šventė už 40 milijonų
    Lunatikų šventė už 40 milijonų

    Viskas, prie ko tik prisiliečia politikos papuasai, virsta nesąmonėmis, iškreipiančiomis gyvenimą. Po jų sprendimų tai reikia plėšyti Vakarų leidinius, tai kavinėse šampaną pilstyti į grafinus, kad tik nebūtų pažeistas pusga...

    33
  • Cianido nereikia. Pakaks ir pavydo
    Cianido nereikia. Pakaks ir pavydo

    Neseniai stovėdama eilėje parduotuvėje nenoromis nugirdau už manęs laukiančių merginų pokalbį. Dialogo tema sukosi apie tai, kaip gaila, kad kažkokios Simonos kartu su draugėmis vakarieniauti neišleido pavydus vaikinas. Nors pati, užuot konf...

    12
  • Juodasis verygmetis
    Juodasis verygmetis

    Kadaise šaipydavomės iš rusų, nusprendusių, kad filmukas "Na, palauk" gali būti rodomas tik vėlai vakare. Mat ten vilkas nuolat rūko. Tačiau tai nebuvo didžiausias marazmas, vietiniai pavyzdžiai jį pranoko. ...

    76
  • Ledai pajudėjo
    Ledai pajudėjo

    Lietuvos futbolo klubai po gilaus žiemos miego grįžta į sceną. Kol kas labiau į užkulisius – treniruočių aikštynus ir sales, kur pradeda rengtis artėjančiam A lygos sezonui. Bene anksčiausiai, kaip ir derėtų lygos naujokei, į darbus...

    1
Daugiau straipsnių