20-metė Evelina: gimiau tada, kai atgimė laisvė

 

"Noriu, kad Lietuva išsiplėstų tuo, kas yra nesunaikinama", - Seimo iškilmingame minėjime teigė teigė atkurtosios nepriklausomybės vienmetė studentė Evelina Veličkaitė.

„Mielieji Lietuvos gyventojai ir gerbiamieji svečiai!

Lygiai prieš dvidešimt metų išaušo diena, kurią drįstu vadinti svarbiausia mano gyvenime. Nemoku tiksliai apibūdinti to, ką jaučiau vos tik išvydusi pirmąją šviesą. Ryškią šviesą.

Mama pasakojo man, kad tądien labai snigo. Didelėmis, nesuteptomis snaigėmis. Dūmai, kylantys iš trobesių kvėpėjo kitaip – pievomis ir gėlėmis – pavasariu. Žmonės tada šypsojosi  ir kažkas jų viduje suvirpėjo: ar tai buvo laimė? Ne. Tai buvo šis tas daugiau.

Gimiau Vilniuje, Švento Jokūbo ligoninėje, Vasario 16-osios gatvėje. Mano vaikiškas klyksmas buvo kitoks, jis skambėjo kitaip. Panašiai, kaip skamba Justino Marcinkevičiaus žodžiai Eurikos Masytės lūpose – išdidžiai, nedrąsiai, prasmingai. Jis simbolizavo stebuklą – gimiau tada, kai atgimė laisvė.

Augau kartu su ja. Brendau joje. Laisvė nepaliko manęs vaikystėje, paauglystėje, ir dabar, kai turiu apsispręsti, ką aš pati galiu padaryti, kad saulė šviestų ryškiau.

Ką pagalvotų Mažvydas, Kudirka, Valančius, jei dabar būtų gyvi ir matytų žmones, kurie gyvena demokratiškoje valstybėje, bet nesugeba būti laimingais, pamiršta kas yra pagarba ir pasitikėjimas.

Žmones, kurie kariauja tarpusavy, pamiršdami, kad karas jau baigėsi. O Lietuva, kuri kiekvienam turėtų būti vertybė, parduoda save kitiems, žiniasklaidoje figūruoja straipsniai apie blogą gyvenimą, neteisybę, galimybes gyventi ir užsidirbti užsienyje. O aš noriu pasakyti taip ateičiai savo šalyje.

Noriu, kad Lietuva išsiplėstų ne geografinėmis ribomis (kaip buvo Vytauto Didžiojo laikais), bet vidiniu žavesiu, istorija, tradicija. Tuo, kas yra nesunaikinama.

Drebu stovėdama čia ir kalbėdama jums, kurie nepažįsta manęs, kurie galėtų pasakyti daugiau ir išsamiau, kurie daug vertesni šnekėti ir papasakoti man, kaip sunku buvo neturėti danguje saulės ir tenkintis tamsa. Vis dėlto kalbu.

Lietuviškais žodžiais, laisvai, paprastai, nuoširdžiai, be jokių apribojimų ar spaudos draudimo. Knygnešių nebėra, bet jų trūksta, nes nėra kam atnešti knygų, kurios dažnai ir pasilieka neatverstos: lentynose, knygynuose, archyvuose. Universitetas šiuo atveju išgelbėja pasiklydusį šiuolaikinėse tendencijose žmogų ir jam suteikiama galimybę atrasti tikrąjį kelią.

Manau, valstybė turėtų didžiuotis tais, kurie lieka gimtinės patriotais ir nepasiduoda kitų tautų talentų medžiotojams. Reiktų tik truputėlį didesnio paskatinimo. Pavyzdžiui – tokios šypsenos, kuri spindėjo 1990-aisiais.

Mano karta yra gimusi laisvoje, nepriklausomoje valstybėje. Tačiau kyla klausimas, ar mes, jauni žmonės, buvome pasiruošę priimti tokią dovaną, kurią mums padovanojo tėvai, seneliai, proseneliai... Mes nemokėjome iš lėto atrišti kaspino ir išsivynioti prasmės – ilgainiui patys uždarėme save, įspraudėme į tam tikras ribas, kurios dvelkia pesimizmu ir žalingais įpročiais.

Norėčiau priminti, jog jaunas žmogus nėra stiprus, jam reikia parodyti, kad valstybė gali suteikti daugiau. Tėvai turi pasakyti, kad ši laimė šioje šalyje nėra utopija, tik ją reikia mokėti susikurti bendromis pastangomis.

Jei jūs paklaustumėte manęs, ką labiausiai atsimenu per savo trumpą gyvenimo etapą, paminėčiau etnografinę vertybę – tautinius šokius ir dainų šventę, kuri esti daugiau, nei tradicija. Beveik šimtą metų besitęsiantis procesas buvo įtraukęs ir mane. Grojanti muzika, kuri išliko širdyje, nuostabūs prisiminimai, kurie yra amžini. Dalyvavimas tokioje šventėje sustiprino pasitikėjimą aplinka ir aplinkiniais. Bendrumo jausmas užklupo visus. Mes supratome, kad mus sieja taikus ir galingas ryšys.

O dabar, tokio gražaus minėjimo metu, trumpam užmirškime savo bėdas, iškvėpkime blogį ir įkvėpkime tyro , Lietuvos miškų deguonies. Saugokime Lietuvą ir ženkime visi kartu į priekį, susikibę rankomis. Turime tai, ko kažkada meldė mūsų protėviai – laisvą savo tėvynę.  Linkiu prasmingos laisvės jai ir jos vaikams, tai yra mums. Vienybė težydi“.

Vilniaus universiteto Ekonomikos fakulteto studentės, gimusios 1990 m. kovo 11 d. Evelinos Veličkaitės sveikinimo kalba pasakyta Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 20-mečio proga Seime.

 


Šiame straipsnyje: kovo 11

NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

  • Ne Korėja, o Venesuela
    Ne Korėja, o Venesuela

    Karas Korėjoje atneštų didelių nuostolių, o ir nėra tikslo nuversti Pchenjano režimą. Visa ši isterija naudinga ginklų pramonei, nes skatina ginklavimąsi. Be to, tai padeda slopinti diskusijas apie vidaus (ekonomines, socialines) problem...

    6
  • Liaudiškosios Žolinės tradicijos
    Liaudiškosios Žolinės tradicijos

    Rugpjūčio 15-ąją minima svarbi bažnytinė katalikų šventė, kurios liaudiškosios tradicijos įprasmina ir tam tikrą valstietiškos gyvensenos etapą – vasaros darbymečio pabaigtuves. Tai Žolinė, Švč. Mergelės Marijo...

  • Pinigo širdies plakimas
    Pinigo širdies plakimas

    Rugpjūčio 12-ąją investuotojui, milijonieriui ir filantropui George‘ui Sorosui (1930) sukako 87 metai. Šia proga siūlome paskaityti apie globalią laisvosios rinkos ekonomiką, kurią marksizmo pritvinkę akademiniai pikčiurnos vadina kapita...

    12
  • Naujų mokesčių niežulys
    Naujų mokesčių niežulys

    Kiekvienai valdžiai vis panyžta kėsintis įvesti nekilnojamojo turto arba bent jau automobilių mokestį. Tai jau matėme ne kartą. ...

    5
  • Kur atrasti trūkstamų darbuotojų?
    Kur atrasti trūkstamų darbuotojų?

    Bedarbių gretos Lietuvoje ir toliau retėja – darbo neturi tik nenorintys dirbti (oficialiai ar neoficialiai) arba tie, kurie gyvena keliuose likusiuose ekonomiškai sustabarėjusiuose šalies regionuose. ...

    9
  • Ryškėja demografinės problemos
    Ryškėja demografinės problemos

    Paspartėjus ekonomikos augimui, nedarbo lygis Lietuvoje antrąjį metų ketvirtį nukrito iki 7 proc. Panašu, kad kaistant darbo rinkai, kylančių atlyginimų ir kainų spiralė suksis ir toliau. ...

  • Vakarams vertėtų ir pasimokyti
    Vakarams vertėtų ir pasimokyti

    Vakarai turėtų mokyti, o Rytai – klausytis. Toks mąstymo modelis buvo įsigalėjęs praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio pradžioje, kai buvusios pavergtosios tautos skubėjo kurti (arba, kai kuriais atvejais, atkurti) politikos ir ekono...

  • Kodėl tai svarbu
    Kodėl tai svarbu

    Gamta yra tobulas mechanizmas, neturintis nė vienos kokybinės savybės, kurią būtų galima įvardinti kaip trūkumą. Gamtoje viskas turi aiškų tikslą, viskas iki mažiausios, mums atrodytų, smulkmės turi prasmę. Taipgi pats mažiausias savo sv...

  • Kirgizijos stepės Kauno gatvėse
    Kirgizijos stepės Kauno gatvėse

    Kai Kauno "tvarkytojai" žaliai nudažė dviračių takus, veikiausiai nusprendė, kad mieste žalumos jau per daug, reikia sumažinti. Ir atsidarė tokia medžių skerdykla, kokios Kauno istorijoje nebuvo. ...

    74
  • Karas Korėjoje – sunkiai įsivaizduojamas
    Karas Korėjoje – sunkiai įsivaizduojamas

    JAV ir Šiaurės Korėja svaidosi grasinimais. Baltųjų rūmų šeimininkas Donaldas Trumpas pareiškė, esą jis gali įsakyti smogti komunistinei valstybei karinį smūgį, jei ši ir toliau grasins jo šaliai. Pchenjanas atkir...

    5
Daugiau straipsnių