20-metė Evelina: gimiau tada, kai atgimė laisvė

 

"Noriu, kad Lietuva išsiplėstų tuo, kas yra nesunaikinama", - Seimo iškilmingame minėjime teigė teigė atkurtosios nepriklausomybės vienmetė studentė Evelina Veličkaitė.

„Mielieji Lietuvos gyventojai ir gerbiamieji svečiai!

Lygiai prieš dvidešimt metų išaušo diena, kurią drįstu vadinti svarbiausia mano gyvenime. Nemoku tiksliai apibūdinti to, ką jaučiau vos tik išvydusi pirmąją šviesą. Ryškią šviesą.

Mama pasakojo man, kad tądien labai snigo. Didelėmis, nesuteptomis snaigėmis. Dūmai, kylantys iš trobesių kvėpėjo kitaip – pievomis ir gėlėmis – pavasariu. Žmonės tada šypsojosi  ir kažkas jų viduje suvirpėjo: ar tai buvo laimė? Ne. Tai buvo šis tas daugiau.

Gimiau Vilniuje, Švento Jokūbo ligoninėje, Vasario 16-osios gatvėje. Mano vaikiškas klyksmas buvo kitoks, jis skambėjo kitaip. Panašiai, kaip skamba Justino Marcinkevičiaus žodžiai Eurikos Masytės lūpose – išdidžiai, nedrąsiai, prasmingai. Jis simbolizavo stebuklą – gimiau tada, kai atgimė laisvė.

Augau kartu su ja. Brendau joje. Laisvė nepaliko manęs vaikystėje, paauglystėje, ir dabar, kai turiu apsispręsti, ką aš pati galiu padaryti, kad saulė šviestų ryškiau.

Ką pagalvotų Mažvydas, Kudirka, Valančius, jei dabar būtų gyvi ir matytų žmones, kurie gyvena demokratiškoje valstybėje, bet nesugeba būti laimingais, pamiršta kas yra pagarba ir pasitikėjimas.

Žmones, kurie kariauja tarpusavy, pamiršdami, kad karas jau baigėsi. O Lietuva, kuri kiekvienam turėtų būti vertybė, parduoda save kitiems, žiniasklaidoje figūruoja straipsniai apie blogą gyvenimą, neteisybę, galimybes gyventi ir užsidirbti užsienyje. O aš noriu pasakyti taip ateičiai savo šalyje.

Noriu, kad Lietuva išsiplėstų ne geografinėmis ribomis (kaip buvo Vytauto Didžiojo laikais), bet vidiniu žavesiu, istorija, tradicija. Tuo, kas yra nesunaikinama.

Drebu stovėdama čia ir kalbėdama jums, kurie nepažįsta manęs, kurie galėtų pasakyti daugiau ir išsamiau, kurie daug vertesni šnekėti ir papasakoti man, kaip sunku buvo neturėti danguje saulės ir tenkintis tamsa. Vis dėlto kalbu.

Lietuviškais žodžiais, laisvai, paprastai, nuoširdžiai, be jokių apribojimų ar spaudos draudimo. Knygnešių nebėra, bet jų trūksta, nes nėra kam atnešti knygų, kurios dažnai ir pasilieka neatverstos: lentynose, knygynuose, archyvuose. Universitetas šiuo atveju išgelbėja pasiklydusį šiuolaikinėse tendencijose žmogų ir jam suteikiama galimybę atrasti tikrąjį kelią.

Manau, valstybė turėtų didžiuotis tais, kurie lieka gimtinės patriotais ir nepasiduoda kitų tautų talentų medžiotojams. Reiktų tik truputėlį didesnio paskatinimo. Pavyzdžiui – tokios šypsenos, kuri spindėjo 1990-aisiais.

Mano karta yra gimusi laisvoje, nepriklausomoje valstybėje. Tačiau kyla klausimas, ar mes, jauni žmonės, buvome pasiruošę priimti tokią dovaną, kurią mums padovanojo tėvai, seneliai, proseneliai... Mes nemokėjome iš lėto atrišti kaspino ir išsivynioti prasmės – ilgainiui patys uždarėme save, įspraudėme į tam tikras ribas, kurios dvelkia pesimizmu ir žalingais įpročiais.

Norėčiau priminti, jog jaunas žmogus nėra stiprus, jam reikia parodyti, kad valstybė gali suteikti daugiau. Tėvai turi pasakyti, kad ši laimė šioje šalyje nėra utopija, tik ją reikia mokėti susikurti bendromis pastangomis.

Jei jūs paklaustumėte manęs, ką labiausiai atsimenu per savo trumpą gyvenimo etapą, paminėčiau etnografinę vertybę – tautinius šokius ir dainų šventę, kuri esti daugiau, nei tradicija. Beveik šimtą metų besitęsiantis procesas buvo įtraukęs ir mane. Grojanti muzika, kuri išliko širdyje, nuostabūs prisiminimai, kurie yra amžini. Dalyvavimas tokioje šventėje sustiprino pasitikėjimą aplinka ir aplinkiniais. Bendrumo jausmas užklupo visus. Mes supratome, kad mus sieja taikus ir galingas ryšys.

O dabar, tokio gražaus minėjimo metu, trumpam užmirškime savo bėdas, iškvėpkime blogį ir įkvėpkime tyro , Lietuvos miškų deguonies. Saugokime Lietuvą ir ženkime visi kartu į priekį, susikibę rankomis. Turime tai, ko kažkada meldė mūsų protėviai – laisvą savo tėvynę.  Linkiu prasmingos laisvės jai ir jos vaikams, tai yra mums. Vienybė težydi“.

Vilniaus universiteto Ekonomikos fakulteto studentės, gimusios 1990 m. kovo 11 d. Evelinos Veličkaitės sveikinimo kalba pasakyta Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 20-mečio proga Seime.

 


Šiame straipsnyje: kovo 11

NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

  • Jūros liga Trijų jūrų iniciatyvoje
    Jūros liga Trijų jūrų iniciatyvoje

    Geležinės uždangos jau seniai nebėra. Tačiau jos šešėlis dar juntamas. Kelių, geležinkelių, oro, energetikos ir kitokios jungtys yra prastesnės toje Europos pusėje, kuri patyrė komunistinį valdymą. Ypač prasta situacija dėl &Scaro...

  • Nevertiname, ką turime, prarandame – verkiame
    Nevertiname, ką turime, prarandame – verkiame

    Manau, kad kiekvienas žmogus tai galėtų pritaikyti sau, prisimindamas anapilin iškeliavusius artimus žmones ir nepanaudotą laiką bendravimui su širdžiai mielais. Bet šiandien ne apie tai. ...

    1
  • Kai net ir galvai reikia renovacijos
    Kai net ir galvai reikia renovacijos

    Atšyla oras, pakyla noras. Visų pirma, ginčytis, piktintis ir leisti žvygauti emocijoms dėl šildymo sezono (ne-)pabaigos. ...

    8
  • Vidaus vartojimas – Lietuvos ekonomikos augimo variklis
    Vidaus vartojimas – Lietuvos ekonomikos augimo variklis

    Išankstiniai indikatoriai rodo, kad ekonominis aktyvumas Lietuvoje laipsniškai atsigauna. Vis dėlto, kol daugelis pagrįstai Lietuvos ekonomikos atsigavimą sieja su eksporto ir pramonės rodikliais, vidaus vartojimas tampa ypač svarbiu kompone...

    1
  • Belaukiant kuklesnių palūkanų, mažėja manančiųjų, kad būstas pigs
    Belaukiant kuklesnių palūkanų, mažėja manančiųjų, kad būstas pigs

    Pirmą šių metų ketvirtį padaugėjo gyventojų, kurie mano, kad būstas per artimiausius dvylika mėnesių brangs arba jo kaina nesikeis. Prasčiausi gyventojų lūkesčiai dėl būsto kainų buvo lygiai prieš metus. Tai, kad, atsižvelgus į ...

  • Šašo krapštymas
    Šašo krapštymas

    Virtualios realybės filmą „Angelų takais“, leidžiantį persikelti į M. K Čiurlionio paveikslus, pamatė 300 tūkst. žmonių. Įsitikinę jo terapine galia, filmo kūrėjai nutarė parodyti jį kalėjime. Visų mačiusiųjų įspūdžiai pana...

    6
  • Virtualybės tironija
    Virtualybės tironija

    Paskutiniajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje kino režisierius, rašytojas Vytautas V. Landsbergis, lankydamasis Niujorke, filmininko ir poeto Jono Meko studijoje, įrašė jųdviejų tarpusavio pašnekesį apie gandus, arba, kaip t...

    1
  • Mažu apsiginsim
    Mažu apsiginsim

    Jonas buvo neramus, vaikščiojo palei sieną, rankoje laikė kačergą. Beveik naują ir iš gero metalo. Tačiau atsirado problema ir Jonui teko svarstyti: kuo geriau gintis – kačerga ar automatu. Žinoma, kad pastaruoju. Bet vėl problema...

    4
  • Velnio sėkla televizijoje
    Velnio sėkla televizijoje

    Likus keliems mėnesiams iki Jekaterinos Svanidzės (1885–1907) mirties, Josifas Visarionovičius Džiugašvilis (1878–1953) nuvyko į Antrojo reicho (1871–1918) miestą Štutgartą, kuriame turėjo vykti Septintasis (1907 m. rugp...

    8
  • Kultūra keičia kryptį
    Kultūra keičia kryptį

    Norom nenorom nauja istorijos tėkmė brėžia naujas, tik tam metui būdingas kultūros kryptis. Taip randasi nauji terminai, nauji herojai, naujos vertybės. ...

Daugiau straipsnių