Prieš porą savaičių Vilniaus "Vartų" galerijoje atidaryta ir iki sausio 18 d. vyks "Mindwalk" paroda. Jei šita paroda būtų tiesiog tradicinė šiuolaikinio meno ekspozicija, kurioje rodomi Ştefano Constantinescu, Gintaro Didžiapetrio, Žilvino Kempino, Jonathano Monko, Svajonės ir Pauliaus Stanikų bei Erwino Wurmo darbai, rašyti būtų paprasčiau.
Eičiau standartiniu keliu: atrasčiau parodos konceptualią, siužetinę ar blogiausiu atveju biografinę bazę, įkelčiau kelias mažiau nuvalkiotas metaforas, sugalvočiau vieną kitą detalę iš įsivaizduojamos asmeninės patirties – ir tekstas būtų padarytas. Na, dar pažymėčiau, kad britas J.Monkas su austru E.Wurmu yra labai garsūs. Paklausiausių, geidžiamiausių pasaulio dailininkų reitinge, kurį galima panagrinėti arfacts.net tinklalapyje, pirmasis yra 53-ias, o austras užima 29-ą vietą.
Bet įprasta rašymo formulė netinka, nes "Mindwalk" nėra tradicinė paroda. Joje eksponuojami kūriniai iš privačių šiuolaikinio meno kolekcijų, kurios beveik visos sukauptos Lietuvoje. Ir štai ši situacija yra nauja. Na, mūsų nenustebinsi privačių meno kolekcijų viešu parodymu – galų gale M.Žilinsko galerijos ekspozicija yra kadaise buvusios privačios kolekcijos demonstravimas, bet "Mindwalk" yra kitokia. Joje kolekcionieriai Vilma Dagilienė, Borisas Symulevičius, Rolandas Valiūnas, Audronė ir Marius Vaupšai, Irina ir Maris Vitolai, žmonės iš "Lewben Art Foundation" (www.iseivijosdaile.lt) rodo savo kolekcijų favoritinius kūrinius, ir tie darbai, nors ir patekę į šiuolaikinių meno muziejų, mugių, parodų apyvartą, dar neturi modernios klasikos patinos.
Man būtų gerokai paprasčiau, jei tokia paroda vyktų prieš dešimtmetį, 2002-aisiais. Tuomet, kai tik du iš šios parodos autorių turėjo, kaip ir dabar, ypač aukštus simbolinio kapitalo reitingus, būčiau galėjęs pulti į neofitinę tyrinėtojo ekstazę ir kategoriškai visiems paaiškinti apie lietuviškos meno rinkos mažumą, jos konservatyvumą, ieškočiau, dėliodamas istorinius pardavimų koeficientus, investavimo į meną (tarptautinį ir vietinį) grąžą. Na, ką darysi – prieš dešimt metų rašymas apie kolekcionavimą Lietuvoje buvo automatiškai siejamas su investiciniu kontekstu.
Šiek tiek vėliau, tarkim, prieš penkerius metus, akcentai jau būtų pasikeitę. 2008-aisiais, šios parodos anotacijoje tik punktyru paminėčiau, kad nekilnojamojo turto burbulas ir krizė visiškai nepalietė meno rinkos, bet piniginio aspekto nepamirščiau: bandyčiau išklausti arba kitokiais būdais sužinoti, kiek kolekcininkams kainavo eksponuojami kūriniai, argumentuodamas savo smalsumą edukacine misija, kurios globos objektais taptų ir publika, ir galimi kiti, dar neegzistuojantys, kolekcininkai. Be abejo, parodos proga bandyčiau prognozuoti, panaudodamas, na, kad ir Suomijos pavyzdį. Šios šalies istorija labai palanki lietuviškoms civilizacinėms prognozėms. XX a. viduryje atsidūrusi beveik analogiškoje situacijoje kaip ir Lietuva, Suomija išlaikė nepriklausomybę, virsdama daugeliui mūsų iliustracija "Kaip mes galėtume gyventi be (bet šalia) sovietų". Prisiminčiau faktą, kad pirmasis aukščiausios prabos šiuolaikinio meno kūrinys Suomijoje buvo nupirktas 1979 m., kai "Forsblom" galerijoje atsirado 1969 m. nutapytas Picasso "Muškietininkas" – dailininkas tais metais beveik vien tik juos ir tapė. Žiūrint į kūrybos ir mirčių laiko juostą, 1979-aisiais nusipirkti Picasso kūrinį būtų tas pats, kas šiemet įsigyti Sol LeWitto paveikslą, atliekant nors ir atsargų, bet vis dar aktualaus meno kolekcionavimo aktą.
Jei Suomijos kolekcininkai tokiam aktui pribrendo praėjus 34-eriems metams po karo, mūsiškiai, kuriems karas baigėsi 1990-aisiais, rimtesniems iššūkiams būtų pasiruošę tik 2024-aisiais, rašyčiau prieš penkerius metus, karštligiškai bandydamas sugalvoti, kokią žinią skaitytojams neša šis skaičiavimas.
O šiandien vėl viskas kitaip. Šiuolaikinio meno kolekcionavimas ir Lietuvoje, ir pas kaimynus iš siekiamybės per keistenybę transformavosi į realybę, kurioje rinkimo procesas harmonizavosi su natūralia džiugesio būsena, kuriai specialių tekstų nebereikia. O ko reikia? To, ko ir visuomet, – iššifruoti parodos koncepciją, atrasti menininkų pateikiamus siužetus arba, blogiausiu atveju, perbėgti per jų biografijas, papuošiant jas keliomis mažiau nuvalkiotomis metaforomis. Ir ką nors iš asmeninės patirties pridėti.
Naujausi komentarai