Šaras nėra nei akademikas, nei vizualinio turinio ar juolab savo darbų rinkinio ir CV formuotojas. Kitaip tariant, meno rinkos paribiuose it rugiuose prie bedugnės gaudantis jaunystės aistrą autorius, pakankamai atsipalaidavęs, siūlo susipažinti su savo vystomu abstrakčiuoju simbolizmu. Ar galima spalvomis užrašyti dainą? Paversti muziką potėpiais, o žodžius – simboliais, kurių reikšmės atsiveria tik klausantis melodijos? Š. Matijošaitis, pasirašantis Šaro pseudonimu, tiki, kad taip. Po ilgos pertraukos į tapybą sugrįžęs menininkas pristato paveikslų ciklą „Dainos“.
Šaro tapyba egzistuoja tarp kelių polių: tarp muzikos ir vaizdo, tarp ekspresyvios intuicijos ir disciplinuoto konstravimo, tarp modernizmo tradicijos ir sąmoningo jos laužymo. Įvairių atlikėjų ir muzikos grupių dainos, albumai (kurių autorius klauso tapydamas, ruošdamasis kūrybos sesijai) tampa paveikslų struktūra, o spalva – emocinio garso vertėja.
Čia reikėtų atkreipti dėmesį į pirmame aukšte esantį Algimanto Stoškaus ir Antano Garbausko sukurtą luitinio stiklo vitražą. Šiam monumentalios lietuviškos dailės reliktui tai pat reikėtų QR kodo, kad dabartinė karta suprastų, kodėl taip sudėtingai rekėjo kurti. Šaro gyvatiškai nutįsusiuose*******, iš skirtingų formų drobių sulipdytoje kompozicijoje matome mažne tas pačias modernistines pastangas įveikti pasaulio netobulumą. QR kodais susieta muzika įtraukia žiūrovą į sinestezinį patyrimą: tapyba čia ne iliustruoja, o verčia: garsą – į spalvą, tekstą – į ženklą, nuotaiką – į vizualinę įtampą. Šaro kūryba remiasi Henri Matisse’o kontrastais, Edvardo Muncho neišbaigtumu, Vincento van Gogho potėpio energija, tačiau svarbiausia joje išlieka savitas, sąmoningai normų nepaisantis braižas. Drobės daugiakampės, kompozicijos fragmentuotos, spalvos drastiškos, o pats menas – nepatogus, gyvas ir neleidžiantis stebėtojui likti pasyviam.
Pasak autoriaus, „tikro manęs tapyboje likę gal 25 proc., visą kita – dailės istorija“. Iš pirmo žvilgsnio tai gali pasirodyti žaisminga formulė, tačiau iš tiesų jis gana tiksliai apibrėžia savo kūrybinę tapatybę. Tai ne mėgdžiojimo schema, o savotiškas meninis DNR kodas.
Jo kūryboje galima atpažinti ekspresionizmo įtampą, primityvistinį tiesmukumą, siurrealistinį mąstymo šuolį ir savotišką poetinį pasakojimą, artimą Paulo Klee vizualinei kalbai. Tačiau svarbiausia – šie sluoksniai necituojami kaip istorinių stilių katalogas. Jie tampa organiška, beveik laukine sinteze. Itin spalvinga, netgi rėksminga Šaro tapyba nėra (kaip dabar įprasta sakyti) naratyvo iliustracija, o veikiau menininko šamaniškumo, emocinio grunto ir nematomų jungčių paieška. Šaras pasitelkia vizualinę kalbą, kuri primena sapnoraštį, simbolinę kartografiją. Jo paveiksluose formos nestabilios – jos kinta, deformuojasi, virsta ženklais. Objektai praranda mastelį, kūnai nebeturi anatominės logikos, erdvė tampa emocionali.
Nors parodos pavadinimas ir intencijos ją surengti yra nostalgiškos, jautrios, Šaro drobėse jaučiamas beveik fiziškas spalvos svoris – potėpis čia ne piešia, vaizduoja, o veržiasi. Iš rėmų, į mus, į erdvę. Dailininko darbuose juntamas „nesutvarkytos logikos“ principas. Perspektyva gali griūti, figūra – deformuotis, masteliai – išsiderinti. Šaras nebijo atrodyti neakademiškas. Jo tapyboje sąmoningai išlaikomas šiurkštumas, netobulumas, tam tikras vizualo deformavimas, nesutramdymas. Tokia estetika kuria autentiškumo įspūdį. Žiūrėdamas į jo kūrinius jauti ne mokyklinę discipliną, o pirminį impulsą – poreikį kalbėti vaizdu anksčiau, nei pasakyti mintį.
Dar pridurkime, kad siužetas yra aiškus tik pačiam autoriui (beje, jis labai įdomiai pasakoja ir kaskart naujai interpretuoja savo kūrinius), o eksponuojamų vaizdinių šuoliai veikia asociacijomis, netikėtais susidūrimais, pasąmonės montažu.
Vienas simbolis gali netikėtai pereiti į kitą, figūra virsti ženklu, erdvė – emociniu kraštovaizdžiu. Tai nėra racionali kompozicija, nors menininkas, kaip jau minėjau, visada gali ją išaiškinti, perpasakoti siužetą, kurti pastūmėjusią istoriją. Stipriausia Šaro kūryboje – emocinė tiesa, net jei dėl jos reikia deformuoti aplinką. Forma čia yra jausmo tarnaitė. Potėpis pulsuoja. Linija nėra neutrali – ji įtempta, virpanti, kartais agresyvi.
Drobės daugiakampės, kompozicijos fragmentuotos, spalvos drastiškos, o pats menas – nepatogus, gyvas ir neleidžiantis stebėtojui likti pasyviam.
Šaro tapyboje spalva ir forma seniai nutraukė taikos sutartį. Jos ne bendradarbiauja, o ginčijasi, stumdosi, kartais net viena kitą paneigia. Forma čia nėra rami konstrukcija – ji linkusi lūžti, skeldėti, išslysti iš įprasto stačiakampio diktato. Daugiakampės drobės veikia tarsi atsisakymas paklusti tapybos etikai: paveikslas nebenori būti langas į pasaulį, tampa įvykiu (daina). Superaktyvios spalvos gama (ypač – aršios geltonos ir kaukiančios violetinės sąskambiai) veikia psichologiškai, jos energija dažnai balansuoja tarp dramatizmo ir grotesko, tarp skausmo ir beveik vaikiškos žaismės.
Šaro paletė agresyvi, šizofreniškai intensyvi. Žiūrint į paveikslus, atrodo, kad forma tik vejasi spalvą – lyg negalėtų jos iki galo suvaldyti. Būtent šioje nesantaikoje gimsta gyvybė: ne nugludinta estetika, o tapyba, kuri kvėpuoja, klysta, peržengia save ir lieka atvira netikėtumui.
Jeigu Šaro tapybą bandytume įrašyti į platesnį XX a. pabaigos meno žemėlapį, natūraliausia ją būtų sieti su naujaisiais laukiniais (vok. Neue Wilde) – 8–9 dešimtmečių judėjimu, kuris atsirado kaip reakcija į sterilų konceptualumą ir minimalistinį racionalumą.
Tai buvo menininkai, kurie grąžino tapybai instinktą, kūniškumą, formos ir spalvos perteklių. Jie tapė greitai, agresyviai, dideliais mostais, sąmoningai ignoruodami gero skonio normas. Būtent todėl Šaras atrodo stebėtinai artimas jų dvasiai. Pirmiausia išryškėja paralelė su italu Enzo Cucchi, kurio kūryboje figūros dažnai atrodo tarytum atkeliavusios iš sapno, mito ar kolektyvinės pasąmonės. Objektai neturi stabilios logikos, jie egzistuoja kaip archetipiniai ženklai. Šaro darbuose regime panašų principą: pasaulis čia veikia ne pagal realizmo taisykles, o pagal vidinės asociacijos ritmą.
Vokiečių naujieji laukiniai tikėjo, kad menas turi būti gyvas, purvinas, netobulas. Kad potėpis turi būti ne sterilus ženklas, o kūniškas veiksmas. Šaras veikia labai panašiai. Jis ne piešia pasaulį – jis su juo grumiasi. Tačiau svarbiausia skirtis, kad Šaras į šią laukinę energiją įveda muzikos paralelę. Jo tapyba nėra vien ekspresyvus protrūkis. Ji turi ritmą, dainos dramaturgiją, garsinį pagrindą. Tai suteikia autoriaus kūrybai papildomą sluoksnį ir leidžia kalbėti apie savitą, lokaliai transformuotą naujojo laukinio versiją. Gal todėl Šaro tapyba šiandien atrodo paradoksaliai aktuali: ji vienu metu yra ir marginali, ir labai šiuolaikiška. Ji nesitaiko prie normos, bet virpina dabarties nervą.
(be temos)