Lietuviški „Šilko stygų šokiai“ Pereiti į pagrindinį turinį

Lietuviški „Šilko stygų šokiai“

Atmintiniems Kanklių metams einant į pabaigą, kartu su ansambliu „Šilko stygos“ norime dar kartą prisiminti šį lietuvišką instrumentą. Kas gi mums yra tos kanklės?

Pridėti kaip pageidaujamą šaltinį
Artumas: „Šilko stygose“ grojančius profesionalius muzikantus ir aistringus mėgėjus jungia ypatingas ryšys su lietuviškomis tradicijomis.
Artumas: „Šilko stygose“ grojančius profesionalius muzikantus ir aistringus mėgėjus jungia ypatingas ryšys su lietuviškomis tradicijomis. / Ansamblio „Šilko stygos“ archyvo nuotr.

Kanklių sugrįžimas

Pirma asociacija, išgirdus žodį „kanklės“, daug kam iš mūsų turbūt būtų Lietuva. Šiuo reikšmingu Lietuvai simboliu kanklės tapo jau XIX–XX a. sandūroje. Per tą 100-metį kanklės nukeliavo didžiulį kelią, kol iš tradicinio kaimo instrumento tapo lietuvių kultūrą reprezentuojančiu instrumentu.

Žodis „kanklės“ talpina daugybę pavidalų ir tradicijos atmainų. Aukštaičiui jos – penkiastygės sutartinių kanklės arba devynstygės, žemaičiui – kuklios dvylikastygės, suvalkiečiui – apvaliais galais, su riestu rageliu, o profesionaliam muzikantui – 29 stygų chromatinės. Daugybė kanklių pavidalų ir kankliavimo tradicijos atmainų rodo šio instrumento svarbą mūsų kultūrai ir jo senumą.

Lietuvai išgyvenus visus XX a. iššūkius, dabar turime ir nuo 4 deš. „augintas“ chromatines plataus diapazono kankles, ir Atgimimo laikais sugrąžintas į gyvenimą skirtinguose etnografinių regionų vis kitokias tradicines kankles. Visos jos – lygiavertė mūsų paveldo dalis. Natūralu ir labai svarbu, kad kiekvienas regionas puoselėja savo tradicinį kankliavimą, o įvairių tradicijų atspindžiai susijungia miesto kultūroje ir profesionaliajame mene.

Kanklėmis atlikti šokių muzikos kūrinius yra sudėtinga, nes tam reikia itin puikių techninių įgūdžių.

Ansamblis „Šilko stygos“ tuo ir yra išskirtinis. Jame kartu skamba skirtingų etnografinių regionų kanklės – nuo penkiastygių iki vėlyvųjų dvigubastygių, o kartu su jomis dera ir koncertinės kanklės bei arfa, kurių skambesį žemais garsais papildo kontrabosas. Ansamblyje pabrėžiama šių instrumentų vienovė, visus muzikantus jungia vienas ir tas pats skambančios stygos pojūtis ir meilė lietuviškoms tradicijoms ir šokiams.

Netipiška sudėtis

Nors ansamblio sudėtis – netipinė, „Šilko stygos“ groja lietuvišką muziką, vadovaudamiesi principu, kad kaimo muzikantai grodavo tais instrumentais, kokius turėjo. Juk armonika XX a. pradžioje dar buvo visiškai naujas instrumentas, tačiau taip išpopuliarėjo, kad šiandien be jos beveik neįsivaizduojame tradicinės muzikos kapelos. Tad „Šilko stygų“muzikantai  su šypsena sako: neturime armonikos, tačiau turime kankles, arfą ir kontrabosą. Muzikantams svarbiausia yra išlaikyti lietuvišką muzikos stilių ir tradiciją, išsaugoti muzikos lietuvišką skambesį, kad ir kokiais instrumentais ji būtų grojama: senoviniais ar šiuolaikiniais, tradiciniais ar klasikiniais.

Tradicijos raidą nuo senovinių iki šiuolaikinių instrumentų šio ansamblio muzikantai suvokia kaip visumą – visi šie skirtingai skambantys instrumentai yra mūsų kultūros dalis, parodanti, kaip lietuviška tradicija plėtojosi nuo mūsų protėvių laikų iki šių dienų.

Ansamblis susibūrė lietuviškų šokių vakarų metu Kaune. Lietuviškus tradicinius šokius šokantys bendraminčiai nusprendė, kad šokiuose turėtų skambėti ir toks mūsų tautinis instrumentas kaip kanklės. Juk seniau kanklių muzika skambėdavo jaukiais ir smagiais vakarais, susiburdavo draugų ir kaimynų būrys ir padainuoti, ir pašokti kartu, skambant užburiančiai kanklių muzikai. Pradėjus šokių vakaruose kanklėmis groti Laurai Lukenskienei, greitai prisijungė jos mokiniai kanklininkai Dovaidė Kurytė ir Arvydas Virbickas. Kanklių muzikai smagiai įsiskambėjus šokiuose, Joanai Daunytei kilo mintis įsijungti į šį ansamblį su arfa, o Giedrius Balbieris ansamblio skambesį papildė kontrabosu.

Unikalios sudėties ansamblyje įvairių laikmečių populiarios lietuviškų šokių melodijos suskamba ir senoviškai, ir naujai.

Laisvę dovanojanti muzika

Ansamblio vadovė – etnomuzikologė, kanklininkė, kanklių muzikos ir tradicinių šokių puoselėtoja dr. L. Lukenskienė. Tyrinėdama tradicinį kankiavimą ir mokydamasi iš liaudies muzikantų, ji perėmė įvairias liaudies muzikos atlikimo stilistikas, todėl ir ansamblyje kanklės skamba spalvingai. Ansamblyje groja ir jos mokiniai D. Kurytė ir A. Virbickas. Nuo penkiolikos kankliuojanti vaikų ergoterapeutė D. Kurytė šį instrumentą vadina terapiniu: ramina tiek kanklių skambesys, tiek pats muzikavimas. A. Virbickas – ilgametis tradicinių šokių šokėjas. Išgirdęs kankliuojant šokiuose, jis sumanė įgyvendinti savo seną svajonę – išmokti groti. Nebuvo minčių apie jokį kitą instrumentą, tik apie kankles. Per keletą metų jis puikiai išmoko groti, o kadangi puikiai jaučia šokio tempą ir ritmą, yra labai svarbus muzikantas šokių muzikos ansamblyje.

Profesionali arfininkė dr. J. Daunytė didžiąją savo gyvenimo dalį yra skyrusi klasikinei muzikai. Sako, kad studijuodama užsienyje visada labai ilgėjosi tradicinio muzikavimo ir šokių. Svajonė dalyvauti tradicinės muzikos veikloje išsipildė grįžus į Lietuvą. „Tradicinė muzika ir šokis tapo mano saviraiškos dalimi. Mane iki šiol žavi jų nepaprastas paprastumas ir laisvė improvizuoti“, – sako J. Daunytė, ansamblį papildanti savo improvizacijomis skaidriais arfos skambesiais.

G. Balbieris save vadina džiazo muzikantu. Svingo džiazą saksofonu ir kitais pučiamaisiais instrumentais jis groja grupėje „The Shoekillers Band“, laisvalaikiu eksperimentuoja su elektronine muzika. „Šilko stygose“ jis muzikuoja kontrabosu, bandydamas perprasti folkloro muzikos stilistiką.

Visi šie skirtingi muzikantai susivienija grodami lietuviškų šokių muziką. Jų repertuaras – dažniausiai iš senų liaudies muzikantų gyvai išmokti kūriniai: polkos, valsai, fokstrotai ir kiti šokėjų mėgstami šokiai. Ši muzika tinkama tiek šokiams, tiek klausytis. „Šilko stygų“ atliekama muzika tradiciška, nuotaikinga, tembriškai turtinga, papildyta profesionaliomis improvizacijomis. Iš tiesų kanklėmis atlikti šokių muzikos kūrinius yra sudėtinga, nes tam reikalauja itin gerų techninių įgūdžių. Nors didžioji dalis senųjų XX a. pradžios kanklininkų repertuaro buvo šokiai, tačiau šiais laikais retai kas geba kanklėmis pagroti šokių melodijas, juo labiau – šokiui tinkamu tempu. Tad ansamblio „Šilko stygos“ nariai stebina Lietuvos kanklininkų bendruomenę šiais savo gebėjimais.

Šiemet, minėdamas atmintinus Kanklių metus, ansamblis įgyvendina projektą „Šilko stygų šokiai“. Šis Lietuvos kultūros tarybos finansuojamas projektas skirtas tradicinei šokių muzikai populiarinti. Unikalios sudėties ansamblyje įvairių laikmečių populiarios lietuviškų šokių melodijos suskamba ir senoviškai, ir naujai. Greitai „Šilko stygų“ grojamus lietuvių liaudies šokius bus galima išgirsti interneto erdvėje, o kol įrašai ruošiami, šis projektas pristatomas įvairiuose renginiuose gyvai. „Šilko stygų“ įrašuose – įvairiapusė lietuviškų šokių muzika: nuo linksmo ir energingo ritmo iki svajingų apdainuotų valso melodijų, gausu netikėtų, negirdėtų ir giliai širdyje žinomų kūrinių.

Naujausi komentarai

Komentarų nėra

Daugiau naujienų