Utopine atrodanti tautinio kostiumo kiekvienam vaikui idėja. Drąsūs naujosios kultūros ministrės pareiškimai, paniekinantys labai patogų, bet pasenusį požiūrį, jog atskira eilute biudžete pagerbtos valstybinės reikšmės progos yra sumanytos tam, kad būtų galima pasirūpinti kokio memorialinio pastato stogu. Naujausia idee fixe – valstiečių lyderio Ramūno Karbauskio mintis vaikams ir senjorams suteikti galimybę nemokamai lankytis muziejuose, o moksleiviams – kartą per metus apsilankyti ir teatruose.
Viena vertus, naujosios valdžios meilė kultūrai nestebina. Dešimtmetį nuo aktyvios politinės veiklos ilsėjęsis R.Karbauskis savo vardo įvaizdinei reklamai pasirinko netradicinį būdą – ne darbą socialiniuose tinkluose ar dalyvavimą eiliniame televizijos projekte, bet veiklą kultūros laukuose. Jis pamaitino tautinių muilo operų amžinai alkanus televizijos gerbėjus, niekam nežinotą Naisių gyvenvietę pavertė bemaž šių laikų Kernave, kuriai pavyko iškovoti Lietuvos mažosios kultūros sostinės vardą. Sudaręs visiškai netikėtą duetą su popkultūros neigėju Andriumi Mamontovu įsteigė fondą, užsiimantį puikių lietuviškų knygelių vaikams leidyba ir nemokamai jas dalijantį mokiniams, kuriuos dar ir pamalonindavo kelione į Naisius.
Naujoji kultūros ministrė savo plačiu horizontu ir tarptautine patirtimi kiek panašėja į savo pirmtako pirmtaką, iki šiol bene geriausią šių dienų Lietuvos kultūros ministrą Arūną Gelūną, todėl jos ketinimai ramiai išbūti savo kadenciją būtų nustebinę labiau, nei jau dabar paviešinti ambicingi planai.
Ir vis dėlto plūstelėjęs dėmesys kultūrai netikėtas, nes bene pirmą kartą dėmesio centre atsidūrė jos auditorija, ne institucijos ar pašalpos menininkams. Pirmuoju kultūros politikos smuiku norintis griežti R.Karbauskis šią sritį mato ne kaip meno teoretikas ar kūrėjas, bet kaip jos vartotojas. Turbūt todėl kol kas daugiau kalbama apie kultūros prieinamumo didinimą, o ne, pvz., kultūros, kaip Lietuvą užsienyje reprezentuojančios srities, vaidmens stiprinimą ar kultūrinio užsienio turizmo didinimą.
Jei valdžios dėmesys kultūrai neatslūgs, gal net sulauksime ir mokesčių lengvatų įvairiems meno lauke realizuojamiems produktams. Tiesa, žodis "lengvata" šį kartą ne itin tinka – pernelyg daug asociacijų su pasenusiu meno, kaip amžino išlaikytinio, įvaizdžiu.
Vis dėlto gėrintis šia besiskleidžiančia valstybinio lygio meile kultūrai kyla daugybė abejonių. Ir ne vien dėl to, "kas už visa tai mokės", ir ar šios idėjos nėra gudriai sumanyta tolimos prezidento rinkimų kampanijos dalis. Abejonių kelia pačios auditorijos noras kultūrintis.
Ūmai įtikinta, kad menas neprivalo būti valstybinės ideologijos dalis ir kainuoti kapeikas, žingsnis po žingsnio susitaikiusi, jog vienas apsilankymas teatre keturių asmenų šeimai aukšto lygio net ir vaikiškame spektaklyje gali kainuoti tiek, kiek trečdalis vidutinio mėnesio atlyginimo, auditorija priprato, kad kultūra – tai delikatesas: kokybiškas – sunkiai virškinamas ir neįperkamas, todėl keistinas surogatais.
Kam spręsti Auksinio scenos kryžiaus laureatų minčių rebusus, jei galima pasikultūrinti komercinio teatro komedijose? Dviejų valandų spektaklis – per sunki našta šiuolaikiniams vaikams, pakaks po mokyklas gastroliuojančių pigių vaidinimėlių! Nemokami muziejai anūkais vediniems senjorams? Bet juk dalis jų ir taip trečiadieniais priima nemokamai, o į turtingiausius bilietai už simbolinę kainą – nesiveržia nei senjorai, nei anūkai.
Kultūros daug ir nemokamai yra gerai, o dar geriau – negalvoti, kad kaina – vienintelė priežastis, kodėl tauta nebestovi naktimis prie bilietų į teatrus ir kodėl vaikai, kasmet gaudami dovanų puikių lietuviškų knygelių, jas numeta nė neatvertę.
Naujausi komentarai