„Kai pilnametis sūnus vis dar neatsisako vykti atostogauti su savo tėvais, manau, reiškia, kad vaiko ir tėvo ryšį mums sukurti pavyko“, –  juokiasi Rolandas ir priduria, kad svarbiausias dalykas bendraujant su vaikais yra kalbėjimasis, o kalbėti tėvai privalo ne tik tėvams priimtinu, bet – svarbiausia – vaikui suprantamu būdu.

Dviratis – nepamainomas vaikystės atributas

„Džiaugiuosi, kad nerūpestingai augau gražioje šeimoje ir tėvų kartais išgyvenamos suaugusiųjų problemos ar rūpesčiai tuomet man atrodė tokie tolimi, man nesvarbūs, tarsi savaime išsisprendžiantys. Man daugiausia rūpėjo žaidimai ir nuotykiai. Buvau linksmas, žingeidus vaikas, daug kuo domėjausi, turėjau daug draugų ir, žinoma – dviratį“, – prisimena Rolandas.

„Kai pagalvoju, ką mes vaikystėje išdarinėdavom, tai man piestu plaukia šiaušiasi... Su tėvais gyvenome Ukmergėje pro kurią tekėjo Šventoji ir jos aukštaisiais krantais, paveiktais erozijos, mes su dviračiais važinėdavomės dienų dienas. Važiuoji sau tokiame aukštyje, lyg ant penkiaaukščio stogo. Varydavom nesąmoningu greičiu, o tėvai apie šias mūsų laisvalaikio detales nebūtinai žinojo“, – smagiausiais vaikystės momentais dalijasi Rolandas. „Dviratis man būdavo didžiausias džiaugsmas, ant kurio užsėdęs pajusdavau begalinę laisvę“, – priduria.

Kokia vaikystė be išdaigų? Rolando nuomone, jo tėvų požiūris į vaikų išdaigas buvo labai teisingas. „Kad ir ko su broliu prikrėsdavome, kad ir ką sugadindavome, tėvai visada sakydavo „tai tik daiktas“ ir labai nepykdavo. Iš kitos pusės, ką nors pridirbę mes su broliu situaciją visuomet kūrybiškai išspręsdavome. Ir sofą esame sulaužę, ir šviestuvą sudaužę, tačiau, gerai paslėpus įkalčius, tėvai realią situaciją pamatydavo maždaug praėjus mėnesiui, o tada išdaigai jau būdavo suėjęs senaties terminas“, – juokauja Rolandas.

Žinomas vyras prisimena, kad yra gavęs į kailį kokį vieną ar porą kartų su tinkline sietka, tačiau sakosi visiškai neprisimenantis priežasties, kodėl tai įvyko, tik tą neteisybės jausmą, kuris užplūdo pagalvojus, jog kito žmogaus, tad ir vaiko, mušti nevalia. „Tėvai visuomet stengdavosi pasikalbėti, išklausyti, paaiškinti, o ne bausti, – prisimena. – Esu jiems už tai dėkingas.“

Nerūpestingos laisvės jausmas – nepamirštamas

Nors ir krėsdavo išdaigas, Rolandas pasakoja iš tiesų buvęs geras, atsakingas vaikas. „Vyresniojo brolio statusas įpareigodavo“, – juokiasi. „Turėjau jaunesnį brolį, tad tekdavo prisiimti atsakomybę pagal savo amžių, o tai padėjo greičiau subręsti mano asmenybei. Prisimenu, kai, būdamas septynerių, apie porą kilometrų keliavau į parduotuvę pirkti tokios senovinės skalbimo mašinos pastos, nes mama, dėl tuo metu sirguliuojančio brolio, tiesiog negalėjo ištrūkti iš namų, tėtis buvo darbe, o rūbus išskalbti labai reikėjo. Tuomet pats pasisiūliau padėti. Paniškai bijojau šunų, tad eidamas į parduotuvę mintyse kūriau scenarijus, ką darysiu, jei  staiga prieš mane pasirodys didelis vilkinis šuo. Dabar supratau, kad ne tik man, bet ir mamai tai buvo pora valandų siaubo, tačiau tuo pačiu – puiki drąsos ir pasiaukojimo dėl kitų šeimos narių pamoka. Galų gale, tai sustiprino mano, dar visai vaiko, pasitikėjimą savimi“, – dalijasi žinomas vyras.

Šilčiausi Rolando vaikystės prisiminimai susiję su vasaros atostogomis kaime. „Su nostalgija prisimenu, kai, pasibaigus mokslo metams, dirbantys tėvai mane išveždavo ir keliems mėnesiams palikdavo pas senelius vienkiemyje. O ten – gamta, erdvė, laisvė! Tas begalinės laisvės jausmas mano širdyje ir atmintyje yra išlikęs iki šiol. Būdavo, atsikeli ryte ir visas pasaulis tau po kojomis. Išalksti, atbėgi į virtuvę – valgyti yra. Greitai pavalgai ir paskui vėl išbėgi iki vakaro...“,  – jaukiai pasakoja R. Vilkončius.

„Kaip šiandien prisimenu, buvo paskutinė vasaros diena, tėvai jau turėjo atvažiuoti manęs pasiimti iš senelių. Sėdime su pusbroliu ant ežero kranto, žvejojame su tokia juokinga pačių pasigaminta meškere ir taip gerai kimba, toks geras oras, o mes suprantame, kad tai yra paskutinė metuose mūsų tikros laisvės diena, paskutinės valandos, po kurių vasara baigsis ir vėl grįšime į miestą, o kitą dieną – jau ir į mokyklą. Taip liūdna man pasidarė, kad net ašaros pupomis riedėjo. Nors dar visai maži buvome, pradinukai, tačiau tas nerūpestingos laisvės jausmas mums buvo be galo svarbus“,  – vieną iš liūdniausių vaikystės momentų prisimena Rolandas.

Dabartiniai vaikai bendrauja ir gyvena kitaip

Žinomas vyras pasakoja, kad vaikystėje neturėjo daug žaislų, todėl kiekvienas iš kažkur gautas žaislas palikdavo milžinišką įspūdį, neišdildomą prisiminimą. „Prisimenu, turėjau žaislą, kurį tempiant už virvutės, kai kurios detalės dar papildomai judėdavo. Tuo metu tai atrodė stebuklas, žaidžiau ir juo žavėjausi labai ilgai, tas žaislas man stovi akyse iki pat šios dienos“, – dalijasi R. Vilkončius.

Negalima vaikų už tą skirtingos realybės suvokimą bausti ar ko nors iš jų reikalauti.

„Jei dabar žaislas vaikui suteikia 15 minučių susidomėjimą, tai yra neblogai. Mūsų vaikai jau yra pripratę prie visai kitokio daiktų ir informacijos kiekio“, – pastebi. Ir, pasak Rolando, labai svarbu tėvams įvertinti tą skirtingą mūsų ir jų vaikystės realybę. Tie vaikai juk gimė jau nepriklausomoje Lietuvoje, jie nė dienos negyveno Lietuvoje, kurioje visko trūko. Negalima vaikų už tą skirtingos realybės suvokimą bausti ar ko nors iš jų reikalauti. Šiuolaikiniai tėvai, siekdami neprarasti ryšio su vaiku, turėtų į tai atkreipti ypatingą dėmesį. Žinomo vyro manymu, būtent iš šių skirtumų nesuvokimo kyla daugelis vaikų ir tėvų problemų. Pagrindinis dalykas, kurį visų laikų tėvai visų laikų vaikams turi įskiepyti yra tai, kad laimė ir turtas yra ne naujas žaislas, ne kompiuteris, o santykis su žmonėmis, įsiklausymas, bendravimas.

Ko gero iš savo tėvų išmoktas įsiklausymo į vaikus modelis Rolandui padeda ir su savo vaikais. Taisyklės, nuoširdus bendravimas, kokybiškai praleistas laikas kartu, dalijimasis sunkumais ir džiaugsmais – visa tai prisideda prie puikaus tėvo ryšio su vaiku kūrimo. „Tai yra bendražmogiški dalykai, kurie galioja visoms kartoms“, – giliai įsitikinęs Rolandas.

Palieki vaiką su telefonu – atimi fantaziją

„Su siaubu žiūriu į tuos tėvus, kurie vaikui, kad jis „netrukdytų“, įkiša į rankas planšetinį kompiuterį ar telefoną. Juk tai yra taip blogai! Vaikas – ne daiktas, kad išbūtų ramiai vienoje vietoje, nereikia tikėtis, kad jis bus ramus pagal tėvų užsakymą. Per kompiuterį ar planšetinį kompiuterį mes įleidžiame vaiką į kitų žmonių fantazijos pasaulį, į jų sukurtas aplikacijas ar net į internetą, kuris mažam vaikui yra labai pavojingas. Jei mes planšetinio kompiuterio ar telefono vaikui nepristatysime kaip kurti skirto įrenginio, mūsų vaikas praras savo fantaziją! Nesakau, kad informacinės technologijos yra blogis. Atvirkščiai! Tačiau žmogus turi naudotis technologijomis, kad lavėtų, kad kurtų, kad galvotų, kad bendrautų. Vaiką labai sąmoningai reikia įvesti į moderniąsias technologijas. Jau daug kur girdime, bet dar kartą pakartosiu, kad technologijos neturi atstoti bendravimo“, – užtikrintai kalba dviejų vaikų tėvas R. Vilkončius.

Taip pat, nemažiau svarbus dalykas, pasak Rolando, yra tėvų jautrumas vaiko atžvilgiu ir sugebėjimas pastebėti kiekvieną mielą smulkmeną, kurią tėvams dovanoja vaikai. „Kaip aš sakau, mes tėvai, turime priversti save būti nuolat nustebusiais, – juokauja. – Turime galų gale išaugti iš to sovietinio savęs ir kitų neigimo, turime mokėti pasidžiaugti smulkmenomis, ne akcentuoti vaikų trūkumus, o pagirti kad ir už, suaugusiųjų supratimu, mažus, tačiau vaikams taip svarbius rezultatus.“

Daugiau įkvepiančių tėvystės istorijų ir gražių pavyzdžių išvysite „Gelbėkit vaikus“ paramos koncerte kovo 29 d. 19 val. per LNK televiziją.