Tapyba ir aplinkybės

Eksponuojami kūriniai, tarp kurių ne tik paveikslai, bet ir objektai, vaizdo darbai, instaliacijos atskleidžia gana plačią tapybinės kalbos perspektyvą: nuo minimalistinės estetikos vieno tono paveikslų (Rūta Vadlugaitė "Be pavadinimo (kobaltas žalias šviesus)", "Be pavadinimo (kobaltas žalias tamsus)") iki ekspresyvių potėpių, didelio formato kompozicijų (Kristina Mažeikaitė "Ten mes susitiksim II", Artūras Mitintas "Sprendžinos", "Didžioji vegetacija"). Nuo naratyvių kūrinių (Vita Opolskytė "Here no GHost", Kazimieras Brazdžiūnas "Simuliation within a simulation within a simulation within a simulation (...)", Dominykas Sidorovas "Pokalbis su savimi. Trys motyvai", Darius Jaruševičius (Poloyrabbit.Dublicate) "Global water pets liberation baltic scales") iki abstrahuotų, ardančių paveikslo motyvą kompozicijų (Sonata Riepšaitė iš serijos "Tolimas artumas"). Nuo paveikslo, kaip instaliacijos (Adelė Pukelytė "2 mg gliukozės + 2 mg vitamino C") iki tapybiško garsovaizdžio (Banginis Justas (filmas) ir objekto (Dominykas Sidorovas "Objektas. Pievagrybis", "Objektas. Grietinėlė", Tomas Daukša "4 šviesos").

Vizualiai paroda žiūrovui atveria tapybos begalybę. Jaunieji menininkai kūriniuose suteikia galimybę pajusti šios medijos įvairialypiškumą. Šiuolaikinė tapyba, kaip ir kitos vizualaus meno rūšys, tyrinėja savo ribas. Ji gali būti garsas, judantis vaizdas ir pan. – drobė nebėra tapybinė konstanta. Tapyba prisitaiko prie menininkų sukuriamų aplinkybių, kurių reikalauja koncepcija. Tačiau kyla klausimas, kodėl, pavyzdžiui, po stikliniu gaubtu eksponuojamą objektą apibrėžiame kaip tapybos kūrinį?

Esminis aspektas – tapybinis matymas. Jį apibūdinti galima kaip supančios aplinkos išskaidymą į sluoksnius, atveriant kiekvieno iš jų spalvas, faktūras, formas, dydžius ir darbo kūrimo procese gebant tuos atskirus sluoksnius (su)komponuoti į naują, konceptualiai pagrįstą, tapybinę medžiagą, turinčią taktilinių savybių, kurios nors ir gali būti liečiamos, vis dėlto jautriau suvokiamos, pajaučiamos žvilgsniu. Šis tapybinis audinys parodoje yra labai įdomus, nes kiekvienas menininkas suteikia jam naujų formų, todėl vizualiai ekspozicija palieka gilų įspūdį.

Nuo vieno darbo pereinant link kito neapleidžia jausmas: tapytojai yra atsiriboję. Ir ne tik nuo žiūrovo, bet ir vienas nuo kito.

Vienuolika kalba vienu metu

Vis dėlto parodos tikslas – ne tik vizualiai perteikti tapybos medijos (naudojimo) galimybes, bet ir paskatinti dialogą tarp pačių tapytojų bei žiūrovų. Tačiau dialogas mezgasi sunkiai, žiūrovui paliekama nedaug galimybių įsiterpti. Jis tampa stebėtoju, klausytoju – šešėliu.

Trečiajame galerijos aukšte esančioje ekspozicijos dalyje, vieną iš kūrinių juosia įspėjamoji juosta su užrašu "Stop". Vaikštant po parodą susidaro įspūdis, kad visus kūrinius nuo žiūrovo skiria nematoma įspėjamoji juosta. Nuo vieno darbo pereinant link kito neapleidžia jausmas: tapytojai yra atsiriboję. Ir ne tik nuo žiūrovo, bet ir vienas nuo kito.

Kiekvienas kūrinys yra atskiras parodos segmentas, skirtinga perspektyva, atskleidžianti individualų tapytojų mąstymą, estetinį suvokimą, kūrybinio proceso metodus. Kiekvienas darbas yra tvirtas pareiškimas tiek konceptualia, tiek vizualinės raiškos prasme, todėl galerijos erdvėje susiformuoja vizuali kakofonija – reiškiančių savo nuomonę yra vienuolika, ir visi kalba vienu metu.

Vieni dalijasi nuomone apie tapybą kaip mediją, atribodami ją nuo naratyvo ir gilindamiesi tik į jos vizualinę plastiką, ieškodami naujos raiškos formos, kuri būtų kitoniška, tačiau nenutolusi nuo klasikinės tapybos ištakų.

Kiti autoriai kalba apie tapybos meditatyvumą, artėjimą prie absoliuto, konkrečių realybės formų nyksmą ir pirmapradžio impulso jėgą, intuiciją, leidžiančią kūrinyje atverti pasirinkto motyvo gylį, išlaisvinant jį iš materialios formos.

Dalis tapytojų dalijasi asmeninėmis patirtimis, bet simboliais ir metaforomis užkoduoja jas savo darbuose. Žiūrovui kaip nuoroda paliekamas kūrinio pavadinimas, kuriuo remdamasis jis gali eiti teisinga kryptimi darbo dešifravimo link, tačiau galiausiai nueis visai kitu keliu, nei ėjo autorius.

Menininkai parodoje palieka savo pareiškimus apie tapybos mediją, labiau gilindamiesi ne į jos turinį, o į galimas charakteristikas (tapybai netradicinėmis medžiagomis suteikdami naujų bruožų).

Vis dėlto net iš proto vedanti kakofonija, kai jai sudaromos tinkamos aplinkybės, tampa konteksto dalimi. Tinkamos aplinkybės šios parodos atveju, be abejo, yra jos pavadinimas – "Kontr-argumentas II", kuris ir sukuria erdvę skambėti visiems tapytojų balsams.

Slinkčių trajektorija

Anotacijoje sakoma, kad "Kontr-argumentu II" siekiama žingsnis po žingsnio apnuoginti kuo radikalesnius judėjimus, atskleisti kuo naujesnius požiūrius, metodus ir priemones tapybos medijoje. Lyginant šią parodą su "Kontr-argumentu I" (2018 m.) pastebimas poslinkis pademonstruoti tapybinių formų įvairovę.

Pirmojoje parodoje buvo eksponuojami tik paveikslai (kuriuos papildė užrašai su menininkų mintimis apie tapybą), o antrojoje – nors paveikslų ekspozicijoje yra daugiausia, tačiau gretą jų ir objektai, vaizdo kūriniai, instaliacijos.

Tiek kuratoriai, tiek parodos dalyviai žengė žingsnį parodydami žiūrovui naujas priemones tapybos medijoje. Yra nauja forma, yra ir naujas metodas jai sukurti, o greta – ir naujesni požiūriai. Kiekvienas menininkas turi savitą pasaulėžiūrą ir pasaulėjautą, todėl kiekvieno žvilgsnis ir nuomonės išsakymas viena ar kita tema yra naujas. Na, o radikalūs judėjimai jaunųjų tapytojų kūryboje tikriausiai bus atskleisti parodoje "Kontr-argumentas III". Apie ją kalbėti dar per anksti.

Veidai ir vardai

Parodos dalyviai: Dominykas Sidorovas, Adelė Pukelytė, Rūta Vadlugaitė, Darius Jarusevičius, Tomas Daukša, Sonata Riepšaitė, Banginis Justas, Artūras Mitinas, Kristina Mažeikaitė, Vita Opolskytė, Kazimieras Brazdžiūnas.

Paroda yra galerijos "Meno parkas" projekto "Jaunieji. Žalia sąmonė" dalis.