– Kodėl gastrolės buvo surengtos taip toli – Kinijoje?

– Į Kiniją skridau pirmą kartą. Kiek žinau, tai Kinijos kultūros ministerijos vykdomas dalykas. Tokiu būdu jie pažindina savo žiūrovus su europietiško, vakarietiško teatro tradicija. Tai tarsi vakarietiško teatro injekcija.

– Kodėl jiems tai svarbu?

– Sunku kalbėti apibendrinai, nes kinų labai daug, jau 1,4 mlrd. Kaip tauta, jie labai imlūs. Kinai ilgai gyveno izoliacijoje, tai darė įtaką jų kalbai, jos struktūrai, mąstymo būdui. Tai, kaip jie rašo ir konstruoja kalbą, tiesiogiai veikia mąstymą.

Jie nedifirencijuoja žiūrovo – nėra spektaklio, skirto tik suaugusiesiems ar vaikams. Spektaklius suaugusiesiems žiūri net žindomi vaikai.

Dėl to likusiam pasauliui ilgai buvo sunku bendrauti su kinais, mentalitetas visiškai kitoks. Kitoks mąstymas, tad ką jau kalbėti apie įpročius. Sakoma, kad įprotis – antroji natūra. Kinijoje viskas ilgai formavosi nejuntant Vakarų įtakos. Todėl dabar, šiame vystymosi etape, Kinija pasiruošusi permainoms.

– Kaip pasirenkami spektakliai gastrolėms?

– Gastrolių organizavime nedalyvavau, bet, kiek žinau, spektaklių pasirinkimą lemia daug veiksnių. Tai ir transportabilumas – ar sudėtinga, ar lengva gabenti dekoracijas. Svarbu ir tai, kaip dekoracijos pritaikomos erdvei, kiek žmonių vaidina, kiek aptarnaujamojo personalo.

Gastrolės reikalauja didelių logistinių ir fizinių sąnaudų. Mūsų atveju, manau, kad spektaklis „Motina“ pasirinktas dėl gilaus dvasinio užtaiso, aktualumo. Šeima, ypač kinų kultūroje, turi didelę reikšmę. Vien dėdė jų kalboje gali būti nusakomas keturiais žodžiais.

Jei į Kiniją būtų vežamas spektaklis „Dėdė Vania“, reikėtų žinoti, kelintos eilės tai dėdė, kokio amžiaus. Spektaklis „Motina“ – apie šeimos vertybes, dvasingumą ir materialumą, tai, kas pelninga ar nuostolinga. Pati stilistika yra suprantama ir universali.

– Ar publika suprato spektaklius?

– Negaliu komentuoti kaip dėl spektaklio „Savižudis“, nekalbėjau su žiūrovais, kurie lankėsi. Tačiau kolegos sakė, kad žiūrėjo ir reagavo. Kas įdomu dėl „Savižudžio“, tai yra satyra. O kinai ir humoro jausmas – atskira tema. Didžioji dalis kinų humoro paremta žodžių žaismu ir prasminiais deriniais tarp hieroglifų.

Vienas hieroglifas turi keturis ištarimo būdus. Hieroglifų bazė, kurią reikia mokėti norint susikalbėti, – keturi tūkstančiai. Padauginus iš keturių garsų, turime 16 tūkst. Tie, kurie kinų kalbą moka puikiai, sako, kad yra apie 46 tūkst. hieroglifų.

Kinų humoras konstruojamas per sugretinimus. Kitaip panaudotas garsas suteikia kitą reikšmę tam pačiam hieroglifui. Todėl nežinau, kaip jie supranta anekdotus ir pan. Tačiau tai, kas susiję su „Motina“, jie suprato, buvo tikrai gerų atsiliepimų.

Malonu ir tai, kad į spektaklį jie ėjo šeimyniniais būriais. Galima buvo išvysti močiutę, mamą, tėtį, gražiai aprengtą berniuką ar mergaitę. Jie nedifirencijuoja žiūrovo – nėra spektaklio, skirto tik suaugusiesiems ar vaikams. Spektaklius suaugusiesiems žiūri net žindomi vaikai.

– Kaip reikia transformuoti gastrolėse rodomą spektaklį?

– Kiek žinau, spektaklyje „Savižudis“ buvo keičiami anekdotai, vienas veikėjas prabilo kinų kalba. Daugiau negaliu pasakyti, nes stengiuosi į kolegų režisierių repeticijas nelįsti dėl tam tikros etikos. O ką mes darėme „Motinoje“? Pirmiausia, turi būti scenografinės pusės pritaikymas. „Motina“ kurtas kaip kamerinis spektaklis, o salės Kinijoje didelės. Dėl to įdomu montuoti dekoracijas. Režisierius ir scenos darbininkai ateina į salę ir viskas adaptuojama.

Vėliau vyksta prasminis pritaikymas. Aktorių prašoma atsisakyti tam tikrų išraiškų, niuansų, kurie suprantami mums, bet kinus priverstų tik eikvoti dėmesį. Juk dėmesys teatre – pagrindinis dalykas. Gyvame mene dėmesys išlaikomas tik žmogaus pagalba. Šabloniškas, bet 100 proc. veikiantis ėjimas – personažui suteikti kelias frazes kinų kalba.