Islandijos geologus, ko gero, galima vadinti alchemikais. Mat jie gazuotą vandenį ne geria, o laidoja. Dar įdomiau – ne tik laidoja, bet ir moka paversti jį uola.

Ne, islandai neišprotėjo. Tokiu būdu jie mėgina spręsti anglies dvideginio pertekliaus atmosferoje problemą. Kaip ir kur jį dėti? Šios šalies geologai nusprendė anglies dvideginį laidoti. Kadangi dujų palaidoti kitu būdu nepavyktų, anglies dvideginis maišomas su vandeniu. Galiausiai šis mišinys virsta kieta uoliena – kalcitu. Dienraštis „New York Times“ islandų atradimą pavadino geologiniu gazuoto vandens automatu.

Mintis apie anglies dvideginio laidojimą nėra nauja. Tačiau islandų bendrovė „CarbFix“ sugalvojo ypatingą būdą. Iki šiol suskystintas anglies dvideginis būdavo sušvirkščiamas į porėtas uolienas, kuriose, kaip tikimasi, po tūkstančių metų jis galbūt virs karbonatų mineralais. Tačiau per ilgą laiką suslėgtos dujos gali išsilaisvinti iš savo kapo, ir iš visų mokslininkų pastangų tuomet liktų šnipštas.

Bendrovė „CarbFix“ siūlo pagreitinti dujų mineralizacijos procesą, pasitelkiant labai paprastą ir prieinamą priemonę – vandenį. Tiesa, jo reikės daug. Angliarūgštės (anglies dvideginio) prisotintas vanduo yra rūgštingas – todėl islandų technologija ir pavadinta „gazuoto vandens automatu“. Taikant šią technologiją galima išskirti tokius elementus kaip kalcį, su kuriais anglies dvideginis reaguoja. Islandijos ugnikalnių žemėse anglies dvideginio prisotintas vanduo švirkščiamas į bazaltus, kuriuose apstu kalcio ir panašių medžiagų – ten įvyksta cheminė reakcija ir CO2 virsta kalcitu.

Savo technologiją „CarbFix“pradėjo testuoti 2012-aisiais. Dabar įmonės specialistai tyrinėja susidariusio kalcito mėginius. Be to, anglies dvideginio laidojimo operacijų apimtys padidintos iki 10 tūkst. tonų per metus. Viskas atrodo gražiai, jei ne didžiuliai kaštai.

Mat tonai anglies dvideginio reikia 25 tonų vandens. Tokio kiekio sušvirkštimas į gruntą brangiai kainuoja. Tiesa, „CarbFix“ mokslininkai paskaičiavo, kad transportas ir sušvirkštimas į gruntą kainuotų apie 17 JAV dolerių už CO2 toną – t.y., dvigubai daugiau nei transportuojant ir sušvirkščiant gryną anglies dvideginį.

Žvelgiant iš ekonominės perspektyvos, energijos kompanijos investuoti į vandenyje ištirpinto anglies dvideginio laidojimą vargu ar skubės – juk yra pigesnių būdų. Na ir kas, kad pigiau palaidotas dvideginis po kurio laiko grįš į atmosferą? Oficialiai jis palaidotas. Tik ar ilgam? Tuo metu „CarbFix“  metodas leidžia tikėtis, kad palaidotas amžiams – laidoti antrą kartą anglies dvideginio nereikės, o atmosferoje nebus „sugrįžusių“ CO2 molekulių.