Pianistas Lukas Geniušas – dvidešimtmetis jaunuolis, kurio venomis, atrodo, teka natos. Jo tėvai ir seneliai – muzikai, jis pats net ir svajonėse sakosi save matęs tik muzikinių specialybių atstovu.

Žymių pianistų ir fortepijono pedagogų Petro Geniušo ir Ksenijos Knorre sūnaus koncertai gimtojoje Rusijoje ir antrojoje tėvynėje Lietuvoje tapo įprastu reiškiniu. Kelią į garsias užsienio scenas Valstybinės Maskvos konservatorijos trečiakursiui atvėrė pernai prestižiniame Fryderyko Chopino pianistų konkurse Lenkijoje pelnytas sidabro medalis: dabar jo koncertiniai maršrutai driekiasi nuo Skandinavijos iki Pietų Korėjos. Konservatorijoje pianistas gauna simbolinę stipendiją, bet džiaugiasi iš tėvų kapeikų neprašantis: pragyvenimui užsidirba koncertuodamas.

Talentingas jaunuolis užsimena apie labai aukštus vidinius reikalavimus pačiam sau kaip trečios kartos muzikui: "Jaučiu, kad visada turiu iš savęs išspausti 100 procentų, niekada nenusileisti žemiau pasiekto lygio, savo nustatyto standarto, ir tiktai kilti aukščiau. Tai yra sunku, niekada negaliu sau leisti truputį atsipalaiduoti, dirbu iš paskutiniųjų."

Iš mamos pusės jis yra tarptautinio lygio pianistės ir pedagogės Veros Gornostajevos, iš tėvo – dirigento Rimo Geniušo anūkas. Puiki L.Geniušo, tikro maskviečio, lietuvių kalba neleidžia abejoti, kad ryšiai su tėvu ir lietuviškąja giminės šaka – stiprūs.

– Kai paskutinįkart koncertavote Kaune, publika ilgai nenorėjo jūsų paleisti nuo scenos. Bisai, kvietimai į sceną antrą, trečią kartą jums – įprasta?

– Ne. Nesitikėjau iš Kauno tokio priėmimo. Buvo labai malonu ir džiugu, kad Dmitrijus Šostakovičius, kurio kūrinį grojau, padarė tokį įspūdį Kauno publikai. Skirtingų šalių publika – vis kitokia, ir jos aplodismentų garsas – kitoks. Dabar, po F.Chopino konkurso, Lenkijos publika yra labai atvira man, ten groti – didžiulis malonumas. Dar nepradėjęs groti, ten visada jaučiu publikos simpatijas. Tam tikrą draugiškumo atspalvį jaučiu ir Lietuvoje. Tai man svarbu.

– F.Chopinas – vienas mėgstamiausių jūsų kompozitorių?

– Šio klausimo dabar sau nekeliu – po konkurso Lenkijoje aš vis dar privalau jį groti.

– Per paskutinius koncertus Vilniuje ir Kaune vienas po kito koncertavote su tėvu. Kuo toks koncertas skiriasi nuo įprasto?

– Tai, kad mano tėvas groja tame pačiame koncerte, niekaip nepaveikia mano grojimo. Bet tas pojūtis, kad tėvas yra šalia, geras, jaučiu jo palaikymą. Mes vienas kito paklausome per repeticiją, dalijamės įspūdžiais ir pastabomis vienas kitam – kaip du draugai muzikantai.

– Iš jūsų tėvo pastabų supratau, kad jis laiko jus lygiaverčiu sau atlikėju. Galbūt ir jūs duodate jam pastabų, pasakote: tėti, čia tu galėjai pagroti kitaip?

– Būna, kad pasakau tėvui savo mintis apie tai, kaip jis interpretuoja kūrinį. Mes abu profesionalai, jis gali nesutikti, diskutuoti, o gali ir pakeisti savo požiūrį į tam tikrą muzikinę detalę ar visumą. Muzikos srityje mes abu vienas kitą labai gerai suprantam. Tėvas dažnai atvažiuoja į Maskvą, aš pats neretai apsilankau Lietuvoje – mes nuolat palaikome ryšį.

– Jūsų tėvai, seneliai – muzikai. Įsivaizduojate, ką dar, be grojimo, galėtumėte veikti gyvenime?

– Gana sunku tai įsivaizduoti dabar, kai muzikos srityje daug pasiekta. Kažkada fantazuodavau, ką galėčiau ir norėčiau veikti gyvenime, bet vis tiek visos mano fantazijos apsiribojo iš vienos pusės – siauru, iš kitos pusės – labai plačiu muzikiniu koridoriumi. Man buvo labai sunku nukrypti nuo muzikos. Niekada nepasižymėjau tokiu nepriklausomu charakteriu, kad būčiau norėjęs iš savęs padaryti ką nors kita, nei norėjo mano šeimos nariai. Dėl to šeimoje konfliktų nekilo. Ir tikrai nesigailiu: dabar darau tai, kas man malonu.

– Kokie jūsų vaikystės prisiminimai, susiję su fortepijonu?

– Mamą ir tėvą iš vaikystės pirmiausiai prisimenu grojančius fortepijonu. Tai mane labai stipriai auklėjo, kūrė mano muzikinį charakterį. Iš vaikystės, iš dar nesąmoningo amžiaus, atsinešiau didžiulę muzikos klausymo patirtį. Namuose labai daug grojo tiek mama, tiek tėvas, ir tas muzikinis fonas sukūrė mano muzikinį charakterį. Gyva muzika tiek vaikystėje, tiek dabar mūsų namuose skamba nuolatos.

– Jūsų fortepijono pedagogė yra ir jūsų močiutė – V.Gornostajeva. Ką reiškia mokytis pas močiutę? Kaip pedagogė ji jums griežta ar atlaidi?

– Ganėtinai griežta. Kai dirbame prie fortepijono, apie giminystės ryšius negalvojame. Iš kitos pusės, tie ryšiai galbūt ir padeda: mes jaučiamės artimi. Mano močiutė yra griežta, stipraus charakterio, ji neleidžia man atsipalaiduoti.

– Tai, kad jūsų giminėje daug žymių muzikų, įpareigoja jus būti geresnį už kitus, dirbti daugiau nei kiti, niekada neklysti, siekti tik aukščiausių rezultatų?

– Jaučiu, kad visada turiu iš savęs išspausti 100 procentų, niekada nenusileisti žemiau pasiekto lygio, savo nustatyto standarto ir tiktai kilti aukščiau. Tai yra sunku, niekada negaliu sau leisti truputį atsipalaiduoti, dirbu iš paskutiniųjų. Bet, manau, kad tai yra gerai: suteikia profesionalumo, neleidžia daryti chaltūros.

– Bet ar tai nesukuria vidinės įtampos, negroja nervais?

– Gal tai ir sukuria tam tikrą vidinę įtampą, bet aš moku balansuoti.

– Muzikinių specialybių studentai Lietuvoje skundžiasi, kad studijos Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje brangiai kainuoja. Ar patartumėte jiems vykti studijuoti į Maskvą?

– Patarčiau, jei jie atitiks Maskvos konservatorijos lygį. Į ją įstoti nėra lengva. Gaila, kad Lietuvos piliečiai savo šalyje turi mokėti už mokslą, tačiau atvykus mokytis į Rusiją jiems už mokslą taip pat reikėtų mokėti – mokslas nemokamas tik Rusijos piliečiams. Aš gaunu ir simbolinę maždaug 100 litų vertės stipendiją.

– Kai tarptautiniame F.Chopino pianistų konkurse laimėjote sidabro medalį, Lietuvos žiniasklaidoje buvote pristatomas kaip lietuvis, Lietuvos atstovas. Rusijoje turbūt buvote pristatomas kaip Rusijos atstovas, rusas. Kaip jaučiatės tokiose situacijose: galvojate, kuriai šaliai atstovaujate? Jaučiatės esąs rusas ar lietuvis, ar dėl to sau nesukate galvos?

– Minėtame konkurse buvau pristatytas kaip abiejų šalių atstovas. Ne per daug save varginu tokiomis mintimis, kiek lietuvis, kiek rusas esu. Save abiem šalims priskiriu. Gyvenu Maskvoje, bet turiu ir lietuvišką pasą, Lietuvos pilietybę. Pagal kraują, prigimtį esu labiau lietuvis nei rusas, nes iš mamos pusės mano gyslomis teka ne vien rusiškas kraujas. O kalbant apie muzikinį išsilavinimą, atstovauju Maskvos fortepijoninei mokyklai. Dėl to ir dalyvaudamas koncertuose, festivaliuose, prie savo pavardės rašau abi šalis.

– Kiek muzikantui turi įtakos terpė, aplinka, kurioje jis gyvena? Kaip manote, ar jūs, kaip muzikas, būtumėte kiek kitoks, jei gyventumėte ir mokytumėtės Vilniuje, arba – Londone, Berlyne, Niujorke?

– Aplinka turi nemažą įtaką formuojantis muziko individualybei. Negaliu tiksliai pasakyti, koks būčiau, jei gyvenčiau kitame mieste. Susidūręs su kitoms muzikinėms mokykloms, kitoms tradicijoms atstovaujančiais žmonėmis, pastebiu, kad kartais šiek tiek trūksta gelmės, praslystama paviršiumi. O Maskvos muzikinėje tradicijoje įprasta labai giliai eiti ieškant muzikos prasmės. Ir man tai yra svarbu. Džiaugiuosi, kad studijuoju Maskvoje.

– Pagal tai, kaip jūsų gyvenimas klostosi iki šiol, atrodo, kad jūsų laukia gyvenimas su gausybe koncertų įvairiose užsienio šalyse. Ar toks gyvenimas jus vilioja? O gal esate labiau namų žmogus, kuris savo šlepetes mielai laikytų toje pačioje vietoje?

– Man tikrai nėra svarbu, kokiame – namų ar viešbučio – kambaryje manęs laukia šlepetės. Tokia jau šių dienų muziko lemtis – keliauti. Prie kelionių jau šiek tiek pripratau, man tai nesukelia papildomų problemų, priešingai – vilioja. Esu prisivažinėjęs tikrai daug, ir, tikiuosi, tai tęsis. Labai įsiminė Suomija: išsilavinusi publika, inteligentiški, kultūringi, plačios pasaulėžiūros žmonės, aukšto pragyvenimo lygio šalis. Labai patinka klasikinės kultūros šalis Italija. Artima, šilta yra Lenkija. Kai kurie jos miestai man labai primena Lietuvą.

– Kaip leidžiate laisvalaikį?

– Jo – nedaug, nes kartais vien studijas ir ganėtinai įtemptą koncertų grafiką suderinti sudėtinga. Laisvalaikį mėgstu leisti su draugais arba šeimos sodyboje užmiestyje.

– Į klubus nevaikštote?

– Nebent į džiazo klubus. Klausytis muzikos – taip pat geras poilsis, iš to pasisemiu daug pozityvios energijos. Klausausi nebūtinai klasikos – patinka ir britų rokas, kai kuri elektroninė muzika.

– Kokią įsivaizduojate idealią ateitį, karjerą: daug įspūdingų koncertų, tarptautinių konkursų, vėliau – akademinė veikla, būrys studentų, jūsų mokinių?

– Pedagogu kol kas negaliu savęs įsivaizduoti. Ateityje norėčiau intensyviai koncertuoti ir suderinti tai su asmeniniu gyvenimu, šeima.

– O antroji pusė – ar ją turite?

– Taip, tai tos pačios Maskvos konservatorijos studentė, taip pat pianistė. Tačiau kurti šeimą neįeina į mūsų artimiausius planus.

– Koks būtų jūsų palinkėjimas sau?

– Išsaugoti sveiką balansą tarp darbo ir asmeninio gyvenimo, neužsižaisti dalykais, kurie galėtų sumažinti mano pasiektą profesionalumo lygį.